Pati didžiausia mano silpnybė – šokiai. Nuo pat mažens pradėjau lankyti šokius, man labai jie patiko, o labiausiai patiko būti visada pagrindinei šokėjai, patiko dėmesys žiūrovų.
Šokius lankiau iki tol, kol nesusipažinau su savo dabartiniu vyru maždaug būdama 17-os, patikdavo šokti kolektyve, važinėti į koncertus, džiaugiuosi, kad šoku gerai. Gal todėl man jie taip ir patinka.
Labiausiai patiko šokti koncerte, kai vienas televizijos kanalas šventė 10 metų jubiliejų. Atsisakiau šokių dėl vyro, kuris sakė, jog neverta be reikalo pinigų leisti. Kokia buvau kvailutė, kad dėl vyro mečiau savo svajonę – būti šokėja.
Vis man jų trūko, kai pamatydavau per televizorių šokančias merginas, pavydėdavau ir svajodavau, kad šoku kartu su jomis, beprotiškai jų trūko, net vis trepsėdavau kartu su jomis. Pradėjau vaikščioti į klubus, vaikščiojau kiekvieną savaitgalį su draugais, nes šokdama atsigaunu, jaučiuosi labai gerai ir labai laiminga.
Niekada nepavargdavau. Draugai net sakydavo, kiek galiu šokti. O aš sakydavau, kad šokis – malonumas, negaliu be jų. Ir dabar mėgstu šokti, tik nevaikštau į klubus, bet šokių beprotiškai pasiilgau.
Pasvajoju, kad dabar galėjau ir toliau lankyti šokius, tai galėjo būti mano darbas, hobis, malonumas, gal net įkurčiau savo šokių grupę. Kai matau šokančius žmones, pavydžiu ir liūdžiu, kad nesu scenoje, kur jaučiausi kaip namie.
Šokdama palaikydavau kūno formas, energiją – tai pats geriausias sportas. O kai matau šokių projektus, visai „išsilydau“, stebiu ir šoku širdyje kartu su jais.
Žinau, kad silpnybę šokiams jausiu visą gyvenimą. Šokių man reikia kaip oro.
Rasa Karlonienė
rainiukas