Nors dauguma žmonių šaltas rankas bei pėdas laiko savaime suprantamu dalyku, deja, tai gali būti nesubalansuotos mitybos ženklas. Jei galūnių temperatūra nuolat šaltesnė nei viso kūno, tai dažniausiai nėra pavojinga.
Vis dėlto, nepakankamas vitaminų bei mineralų vartojimas ilgainiui gali sukelti kur kas rimtesnes sveikatos problemas, įsitikinę specialistai. Pateikiame keletą patarimų, ko galimai trūksta šąlančiam Jūsų organizmui.
Geležis
Šaltos rankos ir kojos gali būti geležies nepakankamumo rezultatas. Suaugusiam žmogui per dieną vidutiniškai reikia nuo 8 iki 18 mg geležies. Besilaukiančioms moterims būtinas dar didesnis šio mineralo kiekis – apie 27 mg.
Jeigu geležies gaunate mažiau nei rekomenduojama, tai gali slopinti už deguonies pernešimą atsakingų baltymų – hemoglobino ir mioglobino – gamybą. Geležies trūkumas ilgainiui paskatina mažakraujystės atsiradimą: tai reiškia, kad organizme pradeda trūkti raudonųjų kraujo kūnelių arba sumažėja hemoglobino lygis, o su juo suprastėja ir organizmo aprūpinimas deguonimi.
Vienas iš mažakraujystės simptomų yra šąlančios galūnės. Taip pat – nuovargis, galvos skausmas bei svaigimas, oro trūkumas, itin balta oda. Laimei, dauguma atvejų geležies trūkumo sukelta mažakraujystė ir jos simptomai gali būti išgydomi geležies papildais. Šio mineralo gausu špinatuose, pupelėse, žirniuose, lapinėse daržovėse, mėsoje (ypač – kepenyse) ir kt.
Vitaminas B3 (niacinas)
Niacinas – vandenyje tirpstantis B grupės vitaminas. Puikios savijautos dėlei per dieną rekomenduojama vartoti nuo 14 to 18 mg vitamino B3. Su dideliu B3 vitamino trūkumu susijęs Reino sindromas (angl. Raynaud’s disease) – kraujotakos būklė, kai dėl susiaurėjusių arterijų galūnės nėra pilnai aprūpinamos krauju. Tačiau 100 mg kasdienė niacino dozė gali susidoroti su šia problema: padidinti B3 suvartojimą galite valgydami daugiau burokėlių, žuvies ir saulėgrąžų sėklų.
Vitaminas B12
Vitamino B12 trūkumas taip pat gali būti mažakraujystės, o su ja – ir šąlančių galūnių priežastis. B12 trūkumas ypač būdingas vegetarams, veganams ir žmonėms, vyresniems nei 50 m., kurių organizmas ilgainiui praranda savybę įsisavinti šį vitaminą iš maisto.
Ar dėl Jūsų šaltų rankų išties kaltas vitamino B12 trūkumas, galite sužinoti paprasto kraujo tyrimo dėka. Jeigu pastarojo atsakymas – teigiamas, kompensuoti vitamino trūkumą papildais galite per mėnesį ar greičiau. Vitamino B12 kasdien reikia apie 0,0024 mg, o besilaukiančioms moterims rekomenduojama suvartoti 0,0026 mg. Už raudonųjų kraujo kūnelių susidarymą atsakingo vitamino gausu mėsoje, paukštienoje, kiaušiniuose ir pieno produktuose.
Magnis
Pakankamas magnio kiekis valgiaraštyje gali padėti atsikratyti šąlančių rankų ir pėdų problema – žema galūnių temperatūra gali būti susijusi su šio mineralo trūkumu. Suaugusioms moterims rekomenduojama suvartoti iki 300 mg per dieną, o vyrams reikalingas iki 400 mg kiekis. Padidinti kasdien suvartojamo magnio kiekį galite besirinkdami visų rūšių riešutus, keptas bulves, pilno grūdo produktus, žalialapes daržoves, jūros dumblius ir kt.
Kitos šąlančių galūnių priežastys
Yra ir kitų, su mityba nesusijusių priežasčių, galinčių lemti tai, kad turite nuolat šąlančias galūnes. Viena iš jų – stresas bei nerimas. Patiriant lėtinį stresą kūnas yra nuolatos įsitempęs, o plūstelėjus adrenalinui galūnėse esančios kraujagyslės susitraukia, pradeda šalti. Jei išmoksite valdyti stresą, išnyks ir daugelis dėl jo kylančių fiziologinių problemų..
Dar vienas veiksnys, turintis įtakos šąlantiems pirštams – rūkymas. Nikotinas paskatina kraujagysles susitraukti ir kaupti ant sienelių įvairias apnašas, kurios ilgainiui pristabdo sklandų kraujo tekėjimą į galūnes.
Galiausiai, nuolat šąlančios galūnės gali būti ir kraujotakos problemų rodiklis: sutrikusi kraujo cirkuliacija kūne gali pasireikšti dėl širdies ydos ar fiziologinių kliūčių kraujui tekėti (pvz. dėl padidėjusio cholesterolio kiekio didesnėse arterijose ar kapiliaruose) bei kitų priežasčių.
Taigi, geriausias sprendimas nuolat šąlant pirštams – patobulinti valgiaraštį ir pakoreguoti gyvenseną. Taip pat, ramybės dėlei, derėtų pasikonsultuoti su šeimos gydytoju, kuris užtikrintų, kad šąlančios galūnės nėra rimtesnės ligos požymis.