Kai buvau paauglė, ir net tada, kai sulaukiau 20 ar 30 metų, aš vis pagalvodavau „kodėl man mama glosto rankas ar plaukus?“... Kažkaip keistai, net nejaukiai pasijusdavau, juk jau seniai nebesijaučiau esanti vaikas. Pasirodo, į kai kuriuos klausimus atsakymą pateikia pats gyvenimas. Atsakymo sulaukiau tik tada, kai pati tapau mama. Atleisk, man, Mama, kad tada nesupratau, o dabar jau žinau... Dabar jau žinau, nes bučiuoju ir glostau savo vaiką. Dabar jau suprantu, kad taip mama išspinduliuoja visą savo meilę vaikui, nesvarbu kiek jam metų – 2 ar 20 ar net 50. Atleisk, man, Mama, jei kada buvau abejinga tavo švelnumui. Ačiū tau, kad tavo širdis visada buvo kupina švelnumo ir meilės man.
Prieš miegą vaikystėje man sekdavai pasaką – „Katinėlis ir gaidelis“. Kiek prisimenu, sakei, kad aš prašydavau tik šios vienintelės pasakos. Ačiū, Mama, už kantrybės aruodą, tūkstančius kartų sekti tą pačią pasaką.
Niekada tau nepasakojau vieno įvykio, kuris kaip gyvasis paveikslas mane lydi visą gyvenimą. Juk žinai, kad vaikystėje buvau didelė ligoniukė, daugybė laiko praleisdavau ligoninėse, sanatorijose. Tąkart gulėjau infekcinėje ligoninėje, sigau gelta. Sėdėjau prie lango ir žiūrėjau pro jį (tai būdavo geriausia, kas galėjo teikti nusiraminimą vaikui, gulinčiam ligoninėje kelis mėnesius). Žiūrėjau į žmones, einančius gatve. Kiekvieną iš toli ateinantį sutikdavau su džiaugsmu (gal tai mano mama?), o praeinantį palydėdavau su liūdesiu(ne, tai ne mano mama). Ir staiga – pamačiau tave, MAMA. Atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės! Tiek buvo laimės! Tada buvo žiema. Matau, kaip tu, Mama, paslysti ir krenti ant šaligatvio. Atrodė, kad mano širdis sprogs iš skausmo! Norėjau pakelti tave ir nešti ant rankų. Tik, va, tas langas...Negaliu ir dabar neverkti, prisiminus tuos išgyventus jausmus prie ligoninės lango. Tikriausiai pasaulyje nėra tokio mato, kiek norėčiau tau, Mama, atiduoti dėkingumo už tai, kad manimi, ligoniuke, nuolat rūpinaisi. Nuolatos leisdavaisi į tolimas keliones, kad galėtum mane aplankyti vienoje ar kitoje ligoninėje ar sanatorijoje. Ačiū Mama, kad aš visada sulaukdavau tų neapsakomų laimės akimirkų, kai aš pasveikdavau ir mes kartu grįždavome namo. Atleisk, Mama, kad kai vėl atguldavau į ligoninę, aš vėl suabejodavau „ar mama atvažiuos? Ar nepaliks manęs čia visam laikui?“. Maža mano širdelė visada troško būti su tavimi. Visada. Nes tu, MAMA, man buvai saulė, namai, visas pasaulis...
Ir dabar aš jaučiuosi likimo apdovanota: nes galiu tave aplankyti ir apkabinti; nes galiu tau paskambinti ir paklausti, kiek laiko virti cepelinus; nes galiu tau nusiųsti savo dukrytės nuotrauką, kuri bus pakabinta matomiausioje vietoje; nes vis dar galiu mėgautis tavo virta uogiene. Myliu, tave, Mama. Labai, labai. Gal ir gerai, kad nėra tokio mato, kuris išmatuotų vaiko - motinos meilę...Patys tikriausi dalykai – neišmatuojami, beribiai...
Gražu 👍 🌷