Chirurgas: "Kiekvienam ligoniui esi šiek tiek draugas"

Savo patirtimi dalinasi Kauno medicinos universiteto Onkologijos ligoninės chirurgas Vytautas Tiknius.

Kiekvienai moteriai prieš operaciją stengiuosi tiesiai šviesiai paaiškinti, kas bus daroma, kokia ji atsibus po operacijos. Visada primenu, kad pašalinus visą ar dalį krūties bus galima pagalvoti apie jos rekonstrukciją.

Dažnai pasitaiko, kad per operaciją sumažinus vieną krūtį vėliau sumažinama ir sveikoji. Jeigu tausoji krūtį, jos visiškai nepašalini, ligos atsinaujinimo tikimybė yra 1 iš 5. Yra moterų, kurios sako – jei yra tikimybė vėl susitikti su chirurgu, geriau iš karto krūtį pašalinti.

Tačiau ir pašalinus krūtį tikimybė, kad liga sugrįš, lieka panaši. Operacija gali pavykti, bet liga gali plisti krauju ir atsinaujinti kitose organizmo vietose, tad jokių garantijų gydytojas iš anksto duoti negali. Kiekviena moteris turėtų nuspręsti pati ir žinoma pasitarti su gydytoju.

Jei moteris įsitikinusi, kad be krūties gyventi bus nemiela, ir yra galimybė – krūtį reikia tausoti. Tačiau jei dėl likusios krūties dalies moteris nuolat jaus psichologinę įtampą, ją reikia pašalinti ir negriauti moters pasitikėjimo gydymo procesu, nusiteikimo, kad viskas bus gerai.

Po operacijos moteris ligoninėje gydoma 2–5 dienas, po to gydymas tęsiamas sanatorijoje. Svarbiausia kurį laiką vengti fizinio krūvio. Ypač jei buvo operuota ne tik krūtis, bet ir pažasties limfmazgiai. Nuo didesnio krūvio atsiranda patinimas, nepatogumas. Šis šalutinis poveikis pastebimas vienai iš trijų operuotų moterų.

Kiekvienam ligoniui esi šiek tiek draugas, pabendrauji. Tačiau per daug arti žmogaus prisileisti negali. Tokia darbo specifika ir per laiką apsipranti. Pasirinkdamas tokią sritį žinai, kur ateini. Reglamentuojant gydytojo ir paciento santykius nueita vadinamuoju amerikietiškuoju keliu: daug standartų, nuostatų, įstatymų, bet ne humanizmo.

Teisės dokumentai drausmina nedrausmingus specialistus, bet ir labai siaurina pagalbą, kai ji susijusi su rizika. Gydytojas, jei gali ko nors nedaryti, ar neturi leidimo daryti – ir nedarys. Anksčiau, kad padėtų žmogui, gydytojas galėjo taikyti viską, ką atsakingai veikdamas sugebėjo.

Ėmus mažiau pasitikėti mediko dorumu atsirado daug ribojančių teisės aktų, bet liko mažai erdvės tarpusavio supratimui. Mano nuomone, pacientų ir medikų santykiai turėtų vystytis palankumo vieni kitiems ir draugiškumo linkme.

Kokia medicina būtų, klaidų nebus išvengta. Senoji diagnostika – liečianti, čiuopianti žmogų, kalbanti su juo – nyksta, ir ją keičia instrumentai ir aparatai. Tačiau diagnozės paklaida visuomet galima, net ir turint sudėtingą šiuolaikinę aparatūrą.

Būna ir stebuklų – žmonės pagyja ir po sunkiausios stadijos. Tokie pavyzdžiai įkvepia, jauti pasitenkinimą, žinai, kad padarei, ką galėjai. Ligonėms norėčiau pasakyti: gaila, žinoma, kad kartais žmogus pasitraukia anksčiau nei jam skirta, tačiau nė vienas iš mūsų nėra amžinas. O tikėjimas, noras pasveikti, kartais ir daro tuos stebuklus. Pagal mano dėdės Tėvo Stanislovo receptą pasidarykite arbatos – tiek šaukštelių arbatos, kiek bus geriančiųjų arbatą ir dar VIENAS.

www.nedelsk.lt