Be vyro švelnumo – kaip dangus be purių debesėlių. Būtent taip paskutiniu metu ir jaučiuosi, nes vyras yra išvykęs ilgesniam laikui (darbo reikalais). Tie „purūs debesėliai“ – apkabinimas, paglostymas, bučinukas, prisiglaudimas ir pan. Kai ką nors gaudavęs to netenki, suvoki to vertę. Taip ir su prisilietimais. Dabar galiu jų tik ilgėtis, laukti ir prisiminti.
Didelis šiltas glėbys. Jame „paskendusi“ jaučiuosi rami ir saugi. Nublanksta visi rūpesčiai ir baimės. Juokinga, bet kartais net ant kelių sugebu užsikabaroti – lyg mažas vaikas.
Galvos glostymas. Kai sergu, liūdna, nėra nuotaikos tikri „vitaminai“ – vyro pirštai, delnai, švelniai keliaujantys per mano galvą, plaukus.
Bučinukai. Suirzusią, supykusią mane „suremontuoja“ bučinukai.
Netikėti prisilietimai. Itin „skanu“ – netikėti prisilietimai, apkabinimai, paplekšnojimai, pakutenimai, tarkim, prasilenkiant tarpduryje ar šiaip įnikus į kokius nors buitinius reikalus. Šiek tiek primena mokyklinius laikus, kai berniukai „kabindavo“ mergaites.
Juokingiausia, kad mūsų mažoji, išvydusi, kaip tėtis glosto mamą, tuoj pat prisistato. Taip dalis „purių debesėlių“ nukeliauja ir mažosios pusėn.
