Austėja Landsbergienė: "Aš nenoriu darželio, aš noriu GERIAUSIO darželio!"

14. Dec 2011, 08:00

Naujoje rubrikoje „Verslo idėjos“ aptarsime, kaip gimsta tos "stebuklingos" idėjos, kaip mamos, tėčiai imasi ir sugalvoja įkurti kažką, apie ką svajojo visą gyvenimą. Tikimės, kad ir Jūs šioje rubrikoje pasidalinsite savo idėjomis. O jei turėsite klausimų, drąsiai rašykite.

Sukiojantis po kitokį vaikų darželį „Vaikystės sodas“ Vilniaus Žvėryne pasijunti lyg namuose. Knygų lentynos ir piešiniai ant sienų, paprasti čiužinėliai – jei kas nori pasnausti, rami muzika.

Vaikų darželių tinklo „Vaikystės sodai“ vadovę Dr. Austėją Landsbergienę kalbina žurnalo „Bzn Start“ žurnalistė:

–Atidžiai skaitydama Jūsų, Austėja, tinklaraštį, neradau vienos detalės: ar lankėte darželį vaikystėje?

-Darželį lankiau. Pradžioj lankiau tą, kuriam vadovavo mano mama, tad į jį žvelgiau kaip į namų tąsą (mat mano mama į darbą žiūrėjo rimtai, tad darželyje tekdavo būti gerokai ilgiau nei kitiems vaikams visomis prasmėmis). Kai atsikraustėme iš Gargždų į Vilnių, pradėjau lankyti kitą darželį, kuris kaip diena ir naktis skyrėsi nuo ano, jau lankytojo.

Tuomet dar nesupratau, kaip iš tiesų netinkamai elgėsi auklėtojos, maniau, kad taip ir turi būti. Šiandien tiesiog kraupstu nuo visų tų prisiminimų ir vis galvoju, kaip man gyvenime būtų buvę, jei nebūčiau ėjusi į „sovietinį“ – pačia blogąja prasme – darželį: grasinimai, kad išrengs nuogai, nuolatinis pyktis, rankšluosčio ant akių kelias valandas per pietų miegą laikymas, vertimas valgyti ir pan. Brrr...

Gal todėl dabar ir esu tokia aktyvi šalininkė nuomonės, kad vaikai – o dažnai ir tėvai – nežino, ko tikėtis iš darželio. Jeigu vaikas tyli, tai nereiškia, kad jam gerai. Jeigu vaikas sako, kad jam blogai, nereiškia, kad jam yra blogai – gali būti, kad jis tiesiog nenori savarankiškai rengtis, o visa kita yra puiku! Esmė – ar mes pastebėsime, kaip yra IŠ TIESŲ?

{smallpic:2}

-Įkurti keturis darželius – ne tik kūrybinis darbas. Ar turite savo finansų „ministrą“, konsultantą? Nejau visko imatės pati? Ar nebaisi rizika?

-Na, nė vienas žmogus nėra sala – mus visus supa kiti žmonės. Be to, esame kalbančios ir socialios būtybės, tad net ir nenorėdamas neišvengsi patarimų. Man iš tiesų pasisekė – turiu žmonių, kurie nepaprastai geranoriškai mane konsultuoja, pataria. Aš pati turiu polinkį vis nutolti nuo ekselio, man reikia, kad kas nors nuolat primintų, jog privalu viską derinti ir tik derinys atneša sėkmę.

Žinoma, galiausiai viską tenka daryti pačiai, juk galutinio sprendimo už mane niekas nepriims, parašo už mane nepadės. Todėl išklausau tuos, kurių nuomonė man svarbi (kartais ir išklausyti būna sunku, kyla karštų diskusijų!), pagalvoju, giliai įkvepiu ir priimu sprendimą.

Rizika visada baisi. Ypač mums, augusiems tokioje aplinkoje, kurioje po nesėkmės žmogus tarsi nurašomas. Pripažinkime, nesame ta tauta, kuri į nesėkmę žiūri kaip į galimybę pradėti iš naujo. O būtų gerai, ar ne? Aš to mokausi. Mokausi žiūrėti į viską taip, kad neklysiu, jei nebandysiu, o jei bandau, jei dirbu, tai yra ir galimybė suklysti. Bet klaidos – neįkainojama pamoka ir galimybė pradėti viską iš naujo. Toks mąstymas keičia gyvenimą. Sakau tą be jokio patoso.

-Ar Jūs laikote save verslia? Ar skatinamas kokiais nors būdais vaikų verslumas Jūsų darželiuose?

–Ar aš versli? Niekada nebūčiau apie tai pagalvojusi! Bet tikriausiai turiu gebėjimą siekti užsibrėžto tikslo ir suburti kitus siekti to tikslo drauge su manimi. Man siaubingai trūko žinių ir, manau, tai susiję su tuo, kad Lietuvoje verslininko profesija turi neigiamą atspalvį. Mes su vaikais kalbame, kad visos profesijos yra vertingos, kad kiekvienas turi atrasti save.

Tačiau nepaprastai akcentuojame, kad KIEKVIENAS turi investuoti daug į tai, ką daro: baigti pradėtą darbą; tai, ką daro, daryti gerai; baigęs darbą susitvarkyti; dirbdamas koncentruotis ne tik į savo darbą, bet ir į tai, kokią aplinką (ir fizinę, ir emocinę) kuria aplink save.

Noriu, kad vaikai, išeidami iš „Vaikystės sodo“, suprastų, jog darbas – vertybė, kad mokymasis turi trukti visą gyvenimą, kad kiekvienas, kuris pakankamai to nori, gali rasti savo vietą po saule. Svarbiausia – motyvacija ir kūrybiškumas. Žinios – tik įrankis, kurį, beje, iš visų įrankių į(si)gyti XXI amžiuje yra lengviausia.

– Jei nebūtumėte iš Lietuvos iškėlusi kojos, kad ir trumpam, ar būtumėte pasiryžusi įkurti darželius?

– Tikriausiai ne. Gal būčiau likusi saugiame – ir finansine, ir emocine prasmėmis – darbe. Išvažiavimas buvo geras spyris į sėdimąją, ir visą gyvenimą dėkosiu, kad aplinkybės susiklostė taip, jog turėjau galimybę sustoti ir pagalvoti, ką aš darau gerai ir ką noriu bei galiu daryti.

Tąkart supratau: aš nenoriu darželio, aš noriu GERIAUSIO darželio. Ir visai nebijau, kad bus įvairių nuomonių, kad bus norinčiųjų „parodyti mano vietą“, sakančių, kad „yra ir geresnių“ ir t. t. Svarbiausia – motyvacija ir noras dirbti bei savo darbais įrodyti, kad galima sukurti tikrą vaikystės sodą bent jau kelioms dešimtims vaikų. Dabar – kai tų vaikų skaičius beveik 170 – įgaunu vis daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo tuo, ką darau. Jausmas – neįtikėtinas. Prisimenate tą akimirką, kai lėktuvas atsiplėšia nuo žemės? Apskritai supratau, kad ne tik maniau, jog galiu, bet iš tiesų galiu keisti pasaulį. Tai kas, kad tik savo, bet GALIU!

Visas interviu žurnale: www.bznstart.lt

{smallpic:1}