Ar žadėti sau kažką ateinant naujiems metams?

Visų pirma, labai sveikinu mamyčių klubo kolektyvą ir visas čia rašančias mamytes su jau praėjusiom Šv. Kalėdom na ir sparčiai artėjančiais Naujaisiais metais! Sako, šuns metai turi būti geri. Nes na šuo gi draugas. Lai jie būna mums draugiški visomis prasmėmis! Na o ką gi paliko 2017-ieji?

Kiekvienų metų pabaigoje aš, turbūt kaip ir kiekvienas iš mūsų, apžvelgiu savo praėjusius metus, ir gal net ne vienerius, tuos kalendorinius, kurie tuoj baigsis, bet gal net kelis prieš tai buvusius, o gal net ir visą savo gyvenimą. O tada prasideda begaliniai pažadai sau: vat jau kitais metais "aš pagaliau pradėsiu sportuoti", "aš pagaliau susitvarkysiu savo namus taip, kaip seniai norėjau", " aš "būsiu geresnė", "aš būsiu atsakingesnė" ir vis kokia nors "-esnė" ir mano gyvenimas taps gražesnis, sveikesnis, įdomesnis.
Taip praeina dar vieni metai. Vėl apžvalga ir ataskaita prieš save: ir vėl nauji pažadai - dažniausiai tie patys. Bet na kiek rimtai tokių pažadų mes esam ištęsėję? Sąžiningai? Aš turbūt nė vieno.
Bet žinau, kad dabar viskas šiek tiek kitaip. Kitaip jau porą metų.
Kai tapau mama, jau viskas pasidarė kitaip. Supratau, kad yra dalykų, kurių nesuplanuosi ir neprisižadėsi į priekį. Yra tiesiog gyvenimas čia ir dabar, kurį reikia tiesiog gyventi.
Ir kai tu tiesiog gyveni: be žiūrėjimo atgal ir be didelių planų statymo " o kitais metais aš...", tas kažkas norimo ir svajoto ima ir pildosi. Ir kiekvieną dieną gali atrasti dešimt prižasčių, už ką galėtum pasakyti ačiū.
Tai kuo gi šie - 2017-ieji buvo ypatingi man?

Pirmiausia, nusprendžiau nebeplanuoti, ką ir kada aš padarysiu, o imti ir daryti. Gal netobulai, gal su klaidom, bet taip, kaip suprantu, kaip noriu. Taip atsirado mano facebook blogas Mamatest, kuris gal nėra kažkoks wow ir super, bet tai yra veikla, kuri man patinka ir suteikia kažkokią prasmę. Blogą rašau savo malonumui, be jokio pelno siekimo ar atlygio. Tai savotiška meditacija ir savęs realizacija.

Beje, rašymas plačiąja prasme man yra labai svarbus, bet nuolat atidėliotas dalykas. Ir mano rašymas to, kas man miela ir įdomu, prasidėjo ne nuo blogo, o nuo pasakų.
Taip! Kai gimė mano sūnelis - pačiais sunkiausiais pirmais mėnesiais, kai jis daug verkė, mažai miegojo, o aš galvojau, kad viskas, nebegaliu, ėmiau rašyti pasakas: trumpus apsakymus, kuriuos skyriau savo mažam vaikučiui. Rašiau naktimis, nes tai buvo vienintelis laikas, kai jis miegodavo ilgiau nei verkdavo.
Paskui aš tas pasakas pamiršau.
O šiandien - 2017- aisiais aš jau džiaugiuosi, kad mano rašomos pasakėlės atsidūrė pasakų rinktinėje. Tai jau antra knyga su dalele manęs. Ir nors man tai neatnešė nei pinigų, nei kažkokių kitų naudų, aš jaučiuosi laiminga, nes jaučiu, kad tobulėju. Ne, aš per naktį netapau rašytoja, netapau žinoma, ir knyga nėra autorinis mano darbas. Bet va jau galiu savo sūnui parodyti tikrą knygą ir paskaityti savo pasaką ne iš mobilaus telefono ar kompiuterio! Man tai labai daug :)

Dar ypatingi šie metai buvo todėl, kad mano vaikas žengė pirmus žingsnius savarankiškumo link. Jis pradėjo lankyti darželį! Streso buvo nemažai, dar ir dabar turim problemų, bet iš esmės viskas gerai. Na taip, tik sergam dabar kur kas dažniau. Bet šiaip labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo berniuku. Tai pirmas toks svarbus etapas jo (na ir mano, žinoma), gyvenime. Gal jis to ir neprisimins ir jam tai neatrodys svarbu, bet man atrodo, kad mes padarėm žygdarbį.

O dar... na gal tai kažkam ir smulkmena, nes žinau, kad yra daug tėvų, kurie vos ne nuo gimimo visur keliauja su savo vaikais, bet mes šią vasarą pirmą kartą keliavom už Lietuvos ribų visi tryse. Aplankėme Latviją - tėvelių ir vaikų rojų - Ventspilį. Kelionė pareikalavo nemažai ištvermės ir pastangų, nes išsedėti geras penkias valandas automobilyje mažam judriam piliečiui buvo užduotis ne iš lengvųjų. Na ir mums su vyru buvo sunku, juk buvom pripratę, kad atostogų metu atostogaujam, o čia jau atsakomybė, o kur dar kaprizai, verkimai, kažkokio grafiko laikymasis. Bet įveikėm! Grįžom na gal ir ne labai pailsėję, bet laimingi ir pilni įspūdžių. Na ką vien traktorius paplūdimy reiškia mažam berniukui, kuris visą kelionę nesiskyrė su savo žaisliniu ekskavatoriumi!

O paskuj buvo daug kitų mažų kelionių jau Lietuvoje. Tiek daug pirmų kartų!

O dar atėjo gražus rugsėjis ir mano sūnaus gyvenime įvyko svarbus įvykis - jis buvo pakrikštytas. Manau tai irgi įsimintina 2017-ųjų akimirka mūsų šeimai.

Na o dabar su nekantrumu laukiam naujų 2018-ųjų metų, nes jau žinom, kad be kasdienių stebuklų ir naujų atradimų, mūsų dar laukia ir dar viena didžiulė gyvenimo dovana, apie kurią kol kas nesinori kalbėti garsiai, bet labai norisi tikėtis, kad viskas bus gerai ❤

O jums siunčiu laimingos mamos bučkį ir norėčiau palinkėti pasiimti su savimi iš praėjusių metų pačias gražiausias akimirkas - kaip kokį talismaną. Palikti už durų viską, kas skaudino, liūdino ar nepasisekė. Ir pasitikti naujuosius su naujom svajonėm ir viltim, bet be ypatingo planavimo, nes stebuklų nesuplanuosi, reikia tik jų nepražiopsoti ;)"