Vakaroju tarp prisiminimų apie vaikystę, žaisliukus. Išsinešdavome į kiemą antlodes, kartais ir palapines iš jų pasistatydavome.
Grauždavome rabarbarus, pamirkytus į cukrų, ir nuo ryto iki vakaro žaisdavome su barbėmis. Iš sulčių pakelių pasidarydavome baldus - spinteles, lovas. Demonstruodavomės per žiemą pasisiūtais, įsigytais rūbeliais.
Bežaisdami skolindavomės vieni kitų daiktus, nuspręsdavome ir apsimainyti. Tačiau buvo draugių, kurios mainytis norėjo labai labai, bet turėdavo eiti paklausti mamos, ar galima. Ir tada, ir dabar man tai atrodo keistoka.
Vakar dienos herojė Asta taip pat pasakė, kad žaislus ir lėlėms drabužėlius pirko/pati gamino būtent savo vaikui, ir keistis daikteliais neleistų. Aš niekada tokio leidimo neprašydavau. Jei į prastesnį išsimainiau - mano reikalas, vadinasi, dabar žaisiu su prastesniu.
Ką jūs apie tai manote? Ar pačios vaikystėje atsiklausdavote savo mamų? Ar jūsų klausia vaikai? Ar leidžiate?
Padiskutuokime apie vaikų poelgių su žaisliukais, knygomis, drabužėliais ir kt. daiktais laisvę.
Vaikysteja visos drauges keisdavos barbiu suknelemis arba seip kitais zaislais, o as ne, nes mama neleisdavo. ir del to problemos nekildavo. manau mainai turetu vykti su tevu zinia, o ne tada kai patys sugalvoja.
pasitaisau...
...vaiko tevus...
laikini mainai su pastoviais draugais, galbut, bet visvien as tureciau zinoti ir to vaikiuko tevai turetu zinoti. nes pvz. manoji zais su zaisliuku, kurio verte 10 Lt arba su tokiu, kuri as padariusi is "siuksliu" ir ismainys ant masinytes, kuri kainuoja 500, tai kaip man veliau jaustis pries to kito tevo vaikus? jei tai butu laikini mainai ir su tevu zinia, manyciau, kad gerai. mes pvz. svecioje salyje apsikeiteme knygelemis ir sis apsikeitimas vyko su musu, tevu, zinia ir tai mano suvokimu - geras dalykas. nes tiek mes, tiek uzsienieciai gavo vertinga daikta = vaikiska knyga, kurioje ir teksto minimaliai, bet prisiminimas labai,labai siltas.
As puikiai atsimenu tuos laikus kai zaidavome po pirmo auksto balkonais,pasidarydavome namus,bet valgydavome ne rabarbarus,o ant sviestuotos duonos prisibarsciusios cukru 😀 Smagu vasaros vakarais budavo sedeti ant laiptu ir grozetis draugiu leliu drabuzeliais.Mes keisdavomes bet retai.Dazniausiai tai budavo zaidimu metu,o vakare atsikeisdavome vel.Arba susitardavome po dvieju dienu vel atskikeisti.Dabar ne tokie zaislai,ne tokios lelytes,ne tokie papuosalai(mes verdavomes karolius is obuoliu sekluciu ir nulakuodavome nagu laku)As nezinau,kaip butu jei mano dukrytes apsikeistu visam laikui savo kazkuri zaisla,mes esme apie tai daug kalbeje.Ir jos zino,kad dovanotu zaislu negalime atiduoti ar kitam dovanoti,paprasciausiai vertina savo daiktus.Bet as visada uz dalybas zaidimo metu.Ir jei kazkuri mergaite neturi patiesaliuko ant zolytes,mano dukra jai isnesa kita,arba priima ant savo.Taip turi buti kuriami silti NAMAI
aš greižtai prieš mainymus ar pardavinėjimus,buvo keletą kartų ,bet turėjo eiti atsiimti savo daikto,kol kas daugiau,taip nedaro
jokiu mainymusi be mano sutikimo, juk visada atsiranda tokiu kurie sugalvoja pasipelnyti is mazesniu... poto eik ieskok ,aiskinkis!
o vaikysteje tai apsikeisdavom savaitei,ar keletui dienu,o poto atsimainydavome 😉 ir niekad jokiu konfliktu nebuvo 😀