Smagu išgirsti paguodą, kritiką, o jei dar ir bendri jausmai apima, tai tiesiog bus gera, kad nesi viena...
Taigi pradedu savo pasakojimą...Savaitgalį vyras gryžo iš darbo ir kaip visada lekia prie mažiuko, o aš nuo slegiančio nuovargio vos pajėgiu mąstyti...Atvažiavo ir uošviai pažiūrėti kleckiuko, pasisiūlė padėti...Na, o mes tuo pasinaudodami su vyru išlekiam į parduotuvę apsipirkti...
Na kaip nekeista šiandien neturiu jėgų net blakstienų pasidažyti, eh čia juk tik į parduotuvę...Dar vyras sako: tik neužtruk dažydamasi...atsakiau nesidažysiu visai, tingiu, neturiu noro...Dar šalia visa šito, galvoju, jei nesidažysiu tai ir nepersirenginėsiu...
Taigi čiumpu savo nėštukės striukę ir batus, su kuriais aplink namą stumdau vežimėlį...Vyro komentaras: ir taip važiuosi??? Sakau: Taip, o ką??? Taip ir išvažiavau, nerandu dabar net žodelių apibūdinti, nu ne kaip, oi ne kaip kaip su bulvių maišu, geriau jau būtų tas maišas tikras...
Tiesa, pamiršau paminėti, mano vyras, žinoma, gražiai apsirengęs, prisižiūrintis, ne taip kaip aš...Bet čia nuovargis kaltas, manau, kad ir ne man vienai taip būna, kad dzin viskas kaip atrodai ,tiesiog nekyla rankos...nu gerai nukrypau, važiuojam toliau...
Taigi apsipirkinėjimas prasidėjo...aš pasakiau - einu pasižiūrėsiu kokių knygų, paskui sauskelnių ir susitiksim prie saldumynų...Taigi einu knygų, akis patraukia mažas pypliukas, gulintis vežimėlyje ir krykštaujantis (taip jau dabar yra, kai turi savo vaikutį, pastebi ir visus mažuliukus), paskui pasižiūriu į mamą, o tada pasigailiu savęs.
Plaukai tobulai sušukuoti, nagučiai ilgi, nuostabus paltukas, aukštakulniai ir, žinoma, makiažas...Stovėdama šalia pasijaučiau kaip kokia boba, atklydusi kefyro ir bulkos...Praėjo noras knygų...traukiu į mažuliukų skyrių..Čiumpu savo sauskelnių pakuotę ir šaunu link vyro...
Eh ir tada turbūt atsitiko lūžis: Maniškis stovi su vežimu prie vaisių ir šone blondinė su telefonu rašosi kažką...Taip negera pasidaro...prieičiau, bet taip atrodanti tikrai ne...Apsisuku ir einu atgal į mažiuliukų skyrių, skambinu jam (ot apgailėtina) ir žiūriu per kampą, jis pakelia, o blondinė nueina...Kaip elgtis???
Na susitramdau, sakau ateik aš vaikučių skyriui...Jis atėjo sako, kodėl nepriėjai, būčiau supažindinęs su savo klasioke...Sakau nemačiau, aš pavargusi, važiuojam namo...Taip ir išvažiavom, tylėjau, jis klausinėjo, kas yra, o aš tylėjau....sakau pavargau...
Jis pasiūlė man pailsėti vonioje, o jis pažiūrės mažiulį...Supratau, kad užvirė manyje pavydas, mintys kaip traukinys lėkė, ne nuo to, ar jis melavo, ar sakė tiesą, bet kodėl aš taip apsileidau??? Dabar noriu nusidažyti plaukus, noriu kardinaliai pasikeisti ne dėl jo, bet dėl savęs, noriu nesigėdyti kaip atrodau...
Vakar išsitraukiau treniruoklius, nevalgiau nuo 18h ir turėdama tas porą valandų, kai mažius miega, ieškau sau, kokios plaukų spalvos norėčiau....
Taigi padiskutuokime, ar pavydas gali pakeisti žmogų??? Ir šiaip padėkite, papeikite ar patarkite, nes verdu kaip Katilas :)
tifer