Šeštadienis... Oras lauke pakankamai šiltas, tik šie ktiek apsiniaukęs dangus, bet gal nelis, tad nusprendėme, kad reik išeiti į laukelį ir pasidžiaugt pavasariu. Bet deja... Kol susiruošėme, pradėjo krapnoti lietutis.
Kadangi jau susiruošėm, tad nusprendėm sėst į mašiną ir nuvažiuot pas močiutę į svečius. Kai nuvažiavom su Jovyduku pas močiutę, ten mūsų jau laukė sesytė. Močiutė apsidžiaugė, pamačiusi, kad Jovydukas atvyko pas ją, nes dažniausiai, kai apsilankydavome su vežimu, Jovydukas miegodavo ir močiutė negalėdavo jo „pagniaužyt“.
{smallpic:1}
Bet ir šį kartelį močiutei nepasisekė... Vos tik Jovydas ją pamatė, apatinė lūpytė tik timt timt ir „dūdas“ paleido laaabai garsiai. Aš jį nusuku nuo močiutės, jis vistiek sukasi į ją pažiūrėt ir bliauna.
Galvojom, kad truputį paverks ir pripras, kol tas bliovimas peraugo į isteriją. Nieko kitko nebeliko, kaip apsirengti ir važiuoti namo.
Buvo į svečius atvykusi ir kita močiutė. Iš pradžių šiek tiek paverkė, bet po to priprato ir pas močiutę ant rankų šiek tiek pabuvo. Gal, mąstau, kad savo namuose buvo, namų aplinka padėjo.
{pic:2}
Nesuprantu, kodėl jis vienų žmonių bijo, o kitų ne, kas ten jo galvytėje vaidenasi? Ir šiaip būna, kad kokie pažįstami prieina pažiūrėt, pašnekint, tai vienų bijo, o kitų – ne.
Kai dukrytė augo, ją galėjo bet kas nešiot, šnekint, nieko nebijojo. Bet ji turėjo kitokią baimę. Ji labai mėgdavo pliuškentis vonioje, tai joje išbūdavo ilgai, iškeldavau ją tik tada, kai jau vonioje nebelikdavo vandens.
Kartą, kai jau iš vonios išleidinėjau vandenį, nieko nepagalvodama, parodžiau jai susidariusį išbėgančio vandenuko sūkuriuką. Kai jį pamatė, kilo tokia panika, pradėjo cypti, trypti, vos pati iš vonios neiššoko, nors buvo vos dvejų metukų.
Po šio išgąsčio gan ilgai reikėjo pratint prie maudynių vonioje, o iškeldavau iš vonios, kai ji dar būdavo pilna vandens, nes bijojo tos skylės ir sūkuriuko.
Na, o kaip jūsų vaikučiai, ar turi kokių keistų baimių?
