Kartais atrodo, kad mes, tėvai, per daug kišamės į vaikų gyvenimą. Viską norime kontroliuoti. Stop! Ko tikrai neturėtumėme daryti už vaikus?
1.Neruoškite už vaiką namų darbų
Jei darželinukas ar mokyklinukas spiegia „Man neišeina! Nemoku!", tai išties gali išvesti jus iš kantrybės. Tačiau ne tik jūs, bet ir vaikai jus auklėja - galbūt tik jie padeda suvokti, kokią turite dosnią, supratingą ir kantrią širdį. Taigi net jei jums atrodo, kad pati greičiau ir geriau sukonstruotumėte ekskavatorių, pastatytumėte bokštą iš kaladėlių ar išspręstumėte lygtį, nepulkite vaikui padėti. Galite prisėsti šalia ir paklausti, kuo jam galite padėti, kas būtent jas nepavyksta.
Jei užduotis sunki, nerodykite sprendimo. Geriau pateikite panašų pavyzdį, padėti vaikui užčiupti pačiam sprendimo būdą. Jūs turite palengvinti paieškas, bet rasti vaikas turi pats.
Palikite vaiką dirbti savarankiškai, nesėdėkite nuolat prie jo. Kitaip vaikas įpras, kad „pagalba visada šalia". Geriau pasakykite, kad kai jis pabaigs, tegu jus pakviečia, kad pažiūrėtumėte, ar teisingai išsprendė užduotį. Jei yra klaidų, nurodykite, kad pats surastų, vėl užveskite ant kelio.
Stenkitės nemenkinti vaiko, nesakyti, koks jis nevykėlis, kaip jam „visada" nesiseka ta matematika. Net ir menkutė pastaba „Ir vėl užstrigai?" nesuteiks vaikui pasitikėjimo savo jėgomis, gebėjimais.
Atminkite - niekuomet nedarykite už vaiką namų darbų. Nespręskite užduočių, nerašykite rašinių ir netapykite natiurmortų. Vaikas pats turi pajusti sėkmės ir pergalės skonį, įsitikinti, kad jam įmonoma pasiekti tai, ko nemanė pasieksiąs. Gero įvertinimo jis bus nusipelnęs pats, taigi jausis visai kitaip, nei pateikęs teisingai atliktą darbą, tačiau viduj žinodamas, kad tai ne jo nuopelnas.
Tą patį galima pasakyti ir apie namų ruošos darbus - drabužių, kambario, žaislų tvarkymą. Tuos darbus padaryti vaikui turi tapti sveiku įpročiu.
2. Nekalbėkite už vaiką
Labai dažnai norite praskinti vaikui kelią, padėti jam, tačiau kartu atimate vaikui galimybę bendrauti, kaupti įgūdžius, pačiam rasti išeitį.
Štai ant sūpynių supasi svetimas vaikas, o jūs tuoj einate tartis, kad jūsų vaikas kuo greičiau atsisėstų į šio vietą. Atėjote į kavinę ir tuoj puolate prašyti už vaiką, ko šis norės valgyti bei gerti. Nors vaikas moka kuo geriausiai kalbėti!
Nebūkite nuolatinė „vaiko atstovė spaudai", leiskite pačiam vaikui išsirinkti bei pasakyti. Kaip jis bus savarankiškas, jei viską darote už jį? Kaip jis mokysis bendrauti, suprasti žmonių emocijas, jei negaus progos tai padaryti?
Žinoma, būna situacijų, kai jūsų įsikišimas netgi būtinas - jūsų vaiką mokokloje, muša, iš jo tyčiojasi. Tačiau ir čia reikėtų diplomatijos, kad dar labiau nepakenktumėte - atseit, vaikas pasiskundė, atėjo užtarėja, matai, pats nesugeba apsiginti. O šiaip skatinkite vaiką pačiam spręsti problemas, tik jis turi jausti jūsų palaikymą, paramą ir pasitikėjimą. Jam svarbu žinoti, kad visada gali į jus kreiptis patarimo, kad nepaliksite likimo valiai.
Tą patį galima pasakyti ir apie bendravimą žmonių grupėje. Štai važiuojate traukiniu, vaiką užkalbina koks keleivis, visko jo klausinėja, o atsakinėjate už jį jūs. Neverskite vaiko bendrauti, jei jis nenori, bet ir nepulkite pasakoti už jį JO istorijų. Pagalvokite, kaip jaustumėtės, jei jūsų mama viską klotų svetimam žmogui apie jus...
3. Nerinkite vaikui draugų
Tai sudėtnga momentas. Jūs norite, kad vaiką suptų tinkama aplinka, kad draugai būtų pavyzdingi, geri, ne kokie pramuštgalviai. Ir netgi dedatės žinanti, kokie draugai jūsų vaikui geriausiai tiktų.
Štai čia labai slidus reikalas. Bendravimą palikite vaikui. Jūs galite pakviesti tuos draugus į namus, kad pažaistų, pasisvečiuotų, bet nekritikuokite vaiko pasirinkimo. Nebent pats vaikas paklaustų jūsų nuomonės. Tačiau ir tai geriau susilaikyti nuo kritikos.
Jei manote, kad kompanija išties netinkama ir nesivaldote, geriausia, ką galite padaryti, tai pateikti vaikui klausimų (kai bus be draugų). Tarkim, kaip manai, ar tas draugas patikimas? Kaip jis elgiasi su kitais vaikais? Kodėl jis tau patinka? Bet jei imsi vadovauti ir nurodinėti, su kuo jam geriau draugauti, vaikas tik širs ant jūsų. Ir to nusipelnote - kas būtų, jei kritikuotų jus už tai, kd ištekėjote ne už Vitalijaus, o Raimundo?
Jūs nepriversite vaiko bendrauti su tuo, su kuo jis nenori. Galite supažindinti su naujais draugais ir sudaryti sąlygas jam pačiam rinktis. Tačiau domėtis, kokie draugais, vertėtų: iš kokios šeimos, kokios draugų vertybės, pomėgiai ir pan. Juk jei jie draugai, kažkas juos vienija, tiesa?
Bet geriausias patarimas: kažko nedaryti dėl savo vaiko netgi dažnai yra geriau nei daryti. Atminkite tai.
Šaltinis: 5braskes.lt
