Perskaičiusi trečiosios užduoties antraštę „Prasmingas laisvalaikis“ pajaučiau, kaip viena mama rašė,- „graužaties kirminėlį“ (ar kažkaip panašiai), nes iškart mintyse iškilo nevykdomas „prasmingo laisvalaikio“ asmeninis vaizdinys- savo mažyliui nuolat vardinu daiktų pavadinimus, spalvas, dydžius, kiekius, skaitome knygutes, dėliojame kaladėles, lauke renkame lapus ir mokomės medžių pavadinimus ir panašiai, ir t.t. O kas ir jam, ir man valgyti padarys? Kas grindis išplaus (po mano mažylio pavalgymo tai padaryti tiesiog būtina)? Buities darbai vienas kitą nuolat veja... Tačiau nusiraminau paskaičiusi toliau: „...kiekvieną dieną paskirkite bent dvidešimt minučių ar pusvalandį veiklai su vaiku”. O čia “per vieną kartą” ar “sumoje per dieną”? Studentiškos smegenys ėmė aiškintis iškeltų sąlygų vykdymo aplinkybes :). Tada prisiverčiau nusiraminti ir paprasčiausiai porą dienų atkreipti dėmesį kaip ir kiek laiko per dieną mes su sūneliu praleidžiame kokybiškai bendraudami.
Taigi, ketvirtadienį ir penktadienį gyvenome kaip seniau (jausmų įvardinimas ir kasdienybė be “ne” nepamiršti ir yra naudojami vis daugiau ir daugiau ir su vis mažiau ir mažiau pastangų). Mano pastebėjimas- kokybiškiausiai laiką praleidžiame kai sūnelis sėdi ant puodo ir laukiame “sisi” ir “kaku” :). Tada mes užsidarome šiltoje vonioje, jis sėdi ant puodo, aš ant plytelių pasitiesiu rankšluostį ir sėdim :). Ir žaidžiam “virė virė košę”, “juokdary, juokdary ar namelyje esi”, rodom “saulė virė ir mėnesėlis kepė”, “pjaunam malkas”, dainuojam (aš) ir šokam (susikabinę rankomis jas judinam į šonus) “pjoviau šieną”, mokomės kaip koks gyvūnėlis sako (juokingiausiai piktas liūtas riaumoja) ir šiaip vienas kitam visokias grimasas rodom (tiksliau aš rodau, o jis mėgdžioja). Aišku kartais užtenka tik “košę pavirti” ir rezultatas jau būna (kai padaro kokį nors „reikalą“ iškart pats atsistoja nuo puoduko), o kartais tenka ir visus žaidimėlius, ir net ne po vieną kartą, sužaist :). Neretai “užknisa”, nes norėtųsi kaip nors greičiau visą tą “sisiu” ir “kaku” reikalą išspręsti, o ne sėdėti 15 min ir daugiau, ypač kai jau draugė su savo vaikučiu lauke mūsų laukia ar šiaip nerimastingai beldžiasi koks nors buities darbas… Bet noriu, kad darytų į puoduką, o ne į sauskelnes... ir kai matau šiokį tokį rezultatą- jau ne vieną kartą pats nuėjo į vonią, įsijungė šviesą ir pasodinusi padarė „reikalus“ į puoduką- labai džiaugiuosi :). Ir dar- kai „padaro“, mes abu paplojam ir sušunkam „valio“ :))). Nu bet ne apie tai dabar gi... Nuklydau šiek tiek. Tai va, tas laikas nors ir „užknisa“, bet tuo metu mes būnam tik dviese, be jokių aplinkinių buities darbų ir darbelių, ir sėdim vienas į kitą atsisukę ir tiesiog linksminamės. Permąsčiau ir manau, kad tai tikrai puikus mūsų abiejų kartu leidžiamas laikas ir būtų smagu, jog taip pažaistume ir ne tik vonioje, bet... mano sūnelis niekur kitur taip ramiai nepasėdi... O šiaip dar mes kartu ir slėpynes pažaidžiam, kamuolį pamėtom, knygutes pavartom (gėda, bet ne kiekvieną dieną...), taigi pusvalandis kokybiško, prasmingo laiko per dieną tikrai gaunasi J. Tada vėl susigėstu... Gi aš „sėdžiu namie“ su vaiku visą dieną (t.y. dar nedirbu), o be to vaikas tik vienas, tai apie kokį aš pusvalandį kalbu?! Turėčiau minimaliausiai tris valandas su juo „prasmingai žaisti“. Ir vėl „graužaties kirminėlis“ mane aplanko... Bet netrukus „ateina“ savaitgalis ir sūnelis turi progą pažaisti ir su tėčiu, ir su mus aplankiusiais seneliais, ir su krikšto mama bei jos draugu. Smagu stebėti, kad visi jie būdami su vaiku ir būna su juo visu 100%. Ir fiziškai, ir emociškai. Man tai ne visada pavyksta… nes vis kokių darbų atsiranda… Bet nuo pirmadienio aš elgiuosi kitaip- jei žaidžiam, tai tik žaidžiam ir jokių papildomų buities darbų ir darbelių tuo metu negali būti! Primenu sau, kad svarbu buvimo kartu kokybė, o ne kiekybė. Sekasi puikiai!
Labai gera užduotis, priminusi mums paprastą ir kartu ypač reikšmingą dalyką- būti su vaiku visu savo 100%. Nes ne visiems ir ne visada savaime taip pavyksta… Kol dar esu namie ir neinu į darbą- tai tobulas laikas tobulėti ir įnešti į kasdienybę paprastų ir kartu nepaprastų dalykų, kurie vėliau, prasidėjus mokslams, darbams ir darželio reikalams, net neabejoju, bus ypač naudingi… Ačiū projektui ;)!
