Žaidimai, lakstymai, juokas, krykštavimas, dūkimas... kaip smagu, kai gali nuoširdžiai džiaugtis žaidimu!
Patys smagiausi žaidimai mano vaikystėje būdavo lauke. Net nežinau kurį galėčiau išskirti kaip įdomiausią. Visi labai smagūs.
Gaudynės-slėpynės kukurūzų lauke. Kažkas nepaprasto! Tas dviprasmis jausmas, kai norisi pasislėpti, kad nerastų, bet kartu ir pačiai nepasiklysti, nes vaikai buvome mažesni už kukurūzus.
Gumytės šokinėjimas buvo kaip manija, kiekvieną pertrauką mokykloje nuo skambučio, iki skambučio! Grįžus namo ir padarius pamokas, vėl į lauką, šokinėti gumytę.
O šią vasarą prisiminiau ir pasiūliau dukrytei naują jai žaidimą. Nubraižiau kreidelėmis kieme ant plytelių kvadračiukus su skaičiais nuo 1 iki 10 ir parodžiau kaip šokinėti (keistas jausmas buvo tumpam ir man pasijusti vaiku :)). Tai patiko visiems, prisijungė daugiau kiemo vaikų, buvo labai smagu! Gaila, kad neturiu nuotraukų iš šio žaidimo kieme, tad pabraižau dabar ant lapo, kad būtų aiškiau apie ką aš čia :)
O didžiausia staigmena buvo, kai nuvažiavome prieš mėnesį pas močiutę. Įėjome į „N“ kartų būtą močiutės virtuvę, vaikas žiūri į grindis ir rodo „mama, žiūrėk“. Tik dabar pastebėjome, kad ten plytelės suklotos taip, kad galima šokinėti šį žaidimą :) Močiutė leido net skaičiukus ant plytelių su kreida surašyti! Puiku, dabar aplankiusi močiutę dukrelė galės pašokinėti šį žaidimą rudenį ir žiemą, taip gal ir pavasaris greičiau ateis!
