„Paskutinis žaliuojantis slėnis“: karo pabėgėlių iš Ukrainos istorija – lyg dabarties aidas

„Paskutinis žaliuojantis slėnis“: karo pabėgėlių iš Ukrainos istorija – lyg dabarties aidas

18. Mar 12:01 Mamyčių klubas Mamyčių klubas

Amerikiečių rašytojas Markas Sullivanas pastaruoju metu sulaukė ne vieno savo naujo romano „Paskutinis žaliuojantis slėnis“ skaitytojo klausimo, kaip šios knygos – ją įkvėpė tikra Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių iš Ukrainos istorija – herojai reaguoja į dramatiškus įvykius kadaise prarastoje gimtinėje.

Billas Martelas, kurio šeimos istorija ir atgijo romane, prisipažino, kad matydamas iš baimės tėvus apsikabinančius vaikus grįžta į tą laiką ir negali sulaikyti ašarų, nes regi save ir brolį Walterį.

„Paskutinis žaliuojantis slėnis“ (lietuviškai išleido BALTO leidybos namai, vertė Aistis Kelertas) – istorinis romanas, paremtas neįtikėtina vienos vokiečių šeimos išlikimo istorija. 1944 metų kovo pabaigoje, Stalino pajėgoms veržiantis į Ukrainą, jaunai sutuoktinių porai Emiliui ir Adelinai Martelams tenka apsispręsti: laukti grįžtančios sovietų „meškos“ ir rizikuoti būti išvežtiems į Sibirą ar keliauti į Vakarus su nekenčiamais nacių „vilkais“, įsipareigojusiais apsaugoti grynakraujus vokiečius.

Martelai – viena iš daugelio etninių vokiečių šeimų, kurių protėviai daugiau nei šimtmetį dirbo žemę Ukrainoje. Darbštūs ir sumanūs ūkininkai išaugindavo gausų derlių, buvo gerbiami ir vertinami. Tačiau įsigalėjus Stalino režimui vieni buvo ištremti į Sibirą, kiti neteko nuosavybės ir drauge su ukrainiečiais buvo pasmerkti holodomorui, per kurį iš bado mirė milijonai žmonių. Emilis Martelas žino, kad vienintelis jo šeimai tinkamas kelias – į laisvę. Persekiojami sovietų, niekinami vermachto niokotų šalių gyventojų, lyg kaliniai kontroliuojami nacių, Martelai atkakliai siekia tikslo. Kelyje į laisvę jie netenka artimųjų, patiria belaisvių stovyklos pragarą, išsiskiria ir vėl suranda vieni kitus, tačiau net baisiausiomis akimirkomis nepaliauja tikėję, jog kažkur toli Vakaruose jų laukia tikroji laisvė ir nuostabaus grožio slėnis, kada nors tapsiantis namais.

Surasti įkvepiančią istoriją

Markas Sullivanas – keliolikos knygų autorius, penkis romanus išleido drauge su populiariu trilerių meistru Jamesu Pattersonu. Pasaulinę šlovę jam atnešė 2017-aisiais pasirodęs romanas „Po raudonu dangum“ (Lietuvoje taip pat sulaukė didelio susidomėjimo, knygą išleido BALTO leidybos namai, vertė Vaida Jėčienė). Jame pasakojama apie septyniolikmetį italą, kuris gelbėjo žydus išvesdamas iš nesaugios Italijos slaptais Alpių takeliais, o vėliau tapo Italijoje vieno paslaptingiausių Trečiojo reicho vadų – generolo Hanso Leyerso – asmeniniu vairuotoju ir Italijos pasipriešinimo kovotojams teikė žinias apie slaptus nacių objektus. Šios knygos pagrindas – dveji metai iš milaniečio Pino Lellos gyvenimo, apie juos rašytojui papasakojo pats garbaus amžiaus italas.

„Žmonės man sakė, kad niekada nerasiu dar vienos nežinomos Antrojo pasaulinio karo istorijos, panašios į Pino Lellos, mano romano „Po raudonu dangum“ pagrindinio veikėjo ir įkvėpėjo, istoriją. Tačiau nuoširdžiai tikėjau tokią aptiksiantis, todėl atidžiai skaičiau daugybę iš skaitytojų gautų laiškų, pasakojančių kitus to laikotarpio nutikimus. Visi jie buvo savaip nuostabūs ir įdomūs. Bet nė vienas neatitiko mano kriterijų, pagal kuriuos pagrindinis pasakojimas turi būti savaime jaudinantis, įkvepiantis ir keičiantis mane, vadinasi, ir skaitytojus“, – naujos knygos įžangoje pripažįsta Sullivanas.

Taip ir nutiko. Po vieno susitikimo su skaitytojais gimtajame Bozmane, Montanoje, prie rašytojo priėjęs garbaus amžiaus vyras paklausė, ar šis žino, kaip į Ameriką pateko žinomos statybų bendrovės įkūrėjai Martelai. Pakako vos kelių sakinių, ir Sullivanas suprato norintis sužinoti daugiau, juolab kad vienas iš jau mirusio įkūrėjo sūnų gyveno netoliese: „Po dviejų dienų į GPS įvedžiau to žmogaus adresą ir pamačiau, kad jis gyvena mažiau nei už dviejų mylių nuo mano paties namų. Kuo labiau artėjau prie kelionės tikslo, tuo keisčiau jaučiausi ir nė nenutuokiau kodėl. Tik privažiavęs ir išlipęs iš automobilio supratau, kad esu ne toliau kaip už dviejų šimtų jardų nuo namų, kuriuose prieš beveik vienuolika metų pirmą sykį išgirdau Pino Lellos istoriją, pakeitusią mano gyvenimą. Priėjęs prie durų pasibeldžiau, ir mano gyvenimas vėl pasikeitė. Užteko penkiolikos minučių, kad klausydamasis Martelų šeimos istorijos smulkmenų suvokčiau, jog man neapsakomai įdomu. Praėjus bemaž dviem valandoms, jau buvau įsitikinęs, kad radau tinkamą papasakoti istoriją, deramai pratęsiančią knygos „Po raudonu dangum“ temą. Ir išgirdau ją tame pačiame nedideliame rajone, kur pirmą sykį išklausiau Pino istoriją. Argi ne keistas sutapimas?“

Brolių akimis

Apie didvyrišką šeimos išsigelbėjimo kelionę rašytojui papasakojo Adelinos ir Emilio Martelų sūnūs. Kai tėvai pasuko iš savo sodybos į nežinomybę, Billui buvo šešeri, Walteriui ketveri.

Markui Sullivanui prireikė daugiau nei metų, kol atsekė pavojingą ir nepaprastą jaunos pabėgėlių šeimos kelionę į Vakarus dviem arkliais kinkytu furgonu. Šeimai dažnai tekdavo įkliūti tarp besitraukiančios vokiečių armijos ir žengiančių į priekį sovietų paskutiniais sumaišties kupinais Antrojo pasaulinio karo metais. Martelų maršrutu jis keliavo per dabartinę Moldovą, Rumuniją, Vengriją, Čekiją ir Lenkiją, pakeliui bendravo su šių istorinių įvykių liudininkais, taip pat istorikais, šie padėjo perprasti kontekstą ir suvokti, kodėl būtent taip rutuliojosi Martelų istorija.

2018 metų rugpjūtį, kai jau buvo perėjęs didžiąją dalį Ilgosios kelionės maršruto per Moldovą, Rumuniją, Vengriją ir Lenkiją, drauge su garbaus amžiaus broliais rašytojas nuvyko į Ukrainą, dešimt valandų kratėsi prastais tos šalies keliais, kol pasiekė Frydenstalį (dabar – Trihradus) ir rado jų vaikystės namų griuvėsius.

„Išvydę tikslią vietą, iš kurios prasidėjo jų bėgimas į laisvę, abu vyrai tarytum sugrįžo į praeitį ir susijaudino įvertinę neįtikėtiną atstumą, kurį gyvenime teko nukeliauti, – knygoje pasakoja autorius. – Po dviejų dienų, norėdamas apsaugoti juos nuo trylikos valandų kelionės dar baisesniu keliu, užsakiau lėktuvą, kuris mus nuskraidino iš Odesos į Poltavą aplankyti buvusios karo belaisvių stovyklos vietą. Radome rotušę, kurios rūsyje Emilis valgydavo, ir ligoninę, kurią padėjo atstatyti.

Ten atradome ir atstatytą Poltavos kraštotyros muziejų, tačiau pabandę užeiti sužinojome, kad jis lankytojams uždarytas. Pavaikštinėję sutikome muziejaus direktorių Oleksandrą Suprunenko, jis iš

pradžių atsisakė mus įleisti dėl vykstančių statybos darbų. Tada papasakojome, kad Emilis čia buvo kalinamas, dirbo laidojimo brigadoje ir prieš pabėgdamas pardavinėjo virėjoms malkas. Direktorius nusijuokė, pasakė, kad jo motina buvusi viena tų virėjų, ir surengė mums privačią ekskursiją po muziejų. Suprunenko parodė muziejų atstatančių sulysusių ir nusikamavusių belaisvių nuotraukas. Jis nusivedė mus į rūsį ir papasakojo, kad dėl siaučiančių ligų ir mirtingumo Sovietų valdžia 1947-ųjų viduryje, praėjus vos keliems mėnesiams po Emilio pabėgimo, uždarė Poltavos stovyklą. Keli išgyvenusieji buvo išvežti į kitas stovyklas rytuose, kai kurie net į Sibirą, o kitus belaisvius perkėlė gyventi į kitą vietą ir užbaigti miesto atstatymą. Visa tai išgirdę patalpoje, kurioje jų tėvas miegodavo prieš ir po kasdienių kelionių su mirties vežimu, Billas su Walteriu apsiverkė.

Abu tvirtino, kad Emilis retai kalbėdavo apie karo belaisvių stovyklą, tačiau nekyla jokių abejonių, kad Poltavą jis paliko tapęs visiškai kitokiu žmogumi. Prieš įkalinimą Emilis nieko pernelyg reikšminga nenuveikė, abejojo Dievu ir tikėjo, kad geriausias būdas jam ir jo šeimai išgyventi komunistus ir nacius – pasikliauti savimi, nepatraukti į save dėmesio ir neturėti didelių ambicijų. Tačiau po Poltavos jų tėvas tapo labai dvasingas ir drąsus. Atrodė, kad Emilis ėmė visur regėti stebuklus ir galimybes, be to, griebdavosi didžiulės rizikos, už kurią buvo apdovanotas iki gyvenimo galo.

Pusryčiaujant oro uoste ir laukiant skrydžių broliai Martelai man pareiškė, kad nesvarbu, kas iš tikrųjų nutiko jų tėvui Poltavoje, jie jaučiasi tarsi įveikę visą savo gyvenimo ratą, susitaikę su viskuo, ką ištvėrė, palaiminti dėl visko, kas jiems buvo suteikta, apstulbinti tėvų meilės, drąsos ir ryžto, nepaprastai ir be galo dėkingi už ilgą, pavojingą kelionę, kurią įveikė būdami berniukai, kai šeima rizikavo viskuo ir bėgo su vilkais ieškoti laisvės.“

Trilerio dvasia

Markas Sullivanas pabrėžia, kad „Paskutinis žaliuojantis slėnis“ nėra dokumentinis kūrinys, o priklauso istorinio romano žanrui – pasakojimo spragas autorius pildė pasikliaudamas nuojauta ir vaizduote. Viename interviu užsimena, kad knyga parašyta trilerio dvasia, bendradarbiaudamas su garsiuoju Jamesu Pattersonu sako supratęs, jog pasakojime negali likti nuobodžių vietų. Svarbiausia, jog jis norėjo taip aprašyti Martelų istoriją, kad kiekvienas skaitantis susimąstytų, ką jų vietoje būtų daręs pats.

Markui Sullivanui baigus pirmąjį romano rankraštį, kaip tik prasidėjo pandemija. Pasaulis paniro į karantiną, žmones apėmė neviltis. „Bet jei Martelai sugebėjo išgyventi karo mėsmalėje, mums pavyks susidoroti su kur kas menkesniais laikmečio sunkumais, – knygos rašymo metą prisiminė autorius. – Tą patį pasakė ir mano sūnus, perskaitęs jau gerokai patobulintą romano rankraštį: sužinojus tokią istoriją, ar galima skųstis karantino sunkumais, nejaugi taip sunku dėvėti kaukę, kai reikia išeiti iš namų, o juose sėdėti ir žiūrėti „Netflix“?“