(foto iš interneto)
Auginant mažą (1 m. 5 mėn.) vaikiuką savarankiškumas “kainuoja“ ... laiką ir pinigus. Tokia pirma mintis man šauna, pagalvojus apie mūsų sūnelio dabartinį savarankiškumą. Tačiau nesupraskite klaidingai, man, kaip ir daugeliui kitų sąmoningų mamyčių, toks pasakymas nėra priimtinas ir labai ginčytinas. Aš puikiai suprantu kam ir kodėl reikalingas tas savarankiškumo ugdymas, nors šiuo metu man galbūt daug greičiau, patogiau ir kai kuriais atvejais pigiau aprengti, pavalgydinti ir kitaip aprūpinti savo brangiausią turtelį.
Su šypsena iškyla prisiminimai apie pirmuosius savarankiškumo daigelius- kai pirmą kartą pats neleido man imti šaukšto ir bandė savarankiškai „nunešti“ sriubytę iki tikslo, kai pusvalandį bandė suverti ištrauktus batukų raištelius, kai panoro padėti iškraustyti indaplovę ar pats nusiplauti obuolį... Tuo metu supranti, kad sūnelis beprotišku, gal net neleistinu (rūpestingos mamos akimis žiūrint), greičiu auga ir tampa tikru, nuolat savarankiškėjančiu žmogiuku.
Surašiau ką mūsų 1 m. 5 mėn. sūnus daro pats:
- Valgo: rankytėmis, šaukštu, šakute. Rankytėmis sekasi visai neblogai, šakute irgi visai nieko, o su šaukštu kažkaip sunkiau... vis pabėga ta sriubytė... Be to dar labai įdomu kaip iš šaukšto iškrenta ar išbėga turinys. Smagu stebėti iš šono mažojo tyrėjo analizuojantį žvilgsnį, sunku patikėti, kad toks dalykas gali būti šitaip įdomus!
- Siurbliuoja kambarius: kokį 10x 10 cm plotelį gali pats savarankiškai išsiurbliuoti ir tai daro kas keletą minučių atimdamas iš manęs ar iš vyro siurblio vamzdį ir iš visų jėgų jį pastumdydamas pirmyn atgal grindimis.
- Popierine servetėle valo sienas: kodėl popierine? Nežinau, siūliau kitokią, medžiaginę- netiko. O kodėl sienas? Nežinau, aš sienų nevalau, tik spinteles, komodas, palanges...
- Nusiplauna obuolį: plauna ilgai, pakiša po vandens srovele tai obuolį, tai pirštukus ir taip žaidžia. Tikriausiai galėtų ir visą valandą, tačiau su didžiausiomis pastangomis šis procesas po kokių 20 min būna nutrauktas- dėl kaimynų, gyvenančių apačioje, gerovės, nes vandens būna visur... Po to ir perrengti tenka ,ir grindis bei spintelę nusausinti...
- Suruošia skalbimo mašiną darbui: sudeda visus rastus ir pasiektus rūbus ir kitus medžiaginius daiktus, atidaro ir uždaro miltelių stalčiuką ir spaudo mygtukus. Taip daro visada kai tik jo akiratyje pasitaiko koks nors medžiaginis daiktas (rankšluostukas koks ar tėčio kojinės)- iškart neša į vonią, į skalbimo mašiną. Aišku kai aš ruošiuosi skalbti jis man labai padeda- sudeda visus rūbus iš skalbinių krepšio į skalbimo mašiną, kruopščiai pasirūpina , kad koks kamputis neliktų „už borto“, šiaip ne taip išlaukia kol mama įpils skalbimo priemonių ir tada spaudžia mygtuką (pastebėjau, kad kai būnam kartu tai žino, kad galima spausti tik vieną mygtuką- įjungimo, o kai vienas savarankiškai „skalbia“, tada „maigo“ visus iš eilės).
- Iškrausto indaplovę: sumeta įrankius į stalčių- po to aš pati juos surūšiuoju į dėžutės skyrelius, traukia lėkštes, puodelius ir iškėlęs į viršų juos rankytėse reikalauja, kad jį pakelčiau, kad pats įdėtų į spintelę. Dužo jau ne viena lėkštė ir puodelis vienas kitas įskilo... Todėl mamos užduotis būna greitai greitai išimti iš indaplovės ir aukščiau padėti lengviausiai pasiekiamus ir dūžtančius indus. Neretai tai pavyksta padaryti kol mažylis įrankius „sutvarko“ (peiliai aišku jau būna mamos „pašalinti“ ankščiau). Bėda tik tai, kad indai iš indaplovės būna tik išimami, ir nesvarbu ar jie jau švarūs, ar ne...
- Šluoja: šluoja ir su savo ūgį atitinkančia žaisline šluotele, ir su tikra didele. Radęs kokią šiukšlytę įdeda ją į semtuvėlį ir prie šiukšliadėžės spintelės garsiai praneša, kad reik ją atidaryti. Tada šiukšlytė iškilmingai būna iškratoma į šiukšlių dėžę.
- Išmeta sauskelnes į šiukšliadėžę: pasėdi ant puodo, tada jei pamato kad sauskelnė suvyniota ir ant grindų padėta, paima ją ir nuneša į šiukšliadėžę išmesti, paploja, grįžta ir dedam naujas. Kartais net reikia iš pradžių išmesti, o tik tada sėdasi ant puodo. Pradžioje plodavom kartu ir sušukdavau „Valio!”, nes labai smagu atrodė, o dabar entuziazmo mažiau... ypač kai kur nors skubam...
- Meistrauja su tėčiu. Gražu žiūrėti! Jei tik tėtis kažką daro, tai jau draugija neišvengiama. Ir puiku, nes, mano nuomone, visi vyrai privalo mokėti namuose bent elementarius “vyriškus” darbus daryti. Mamai tenka įsikišti tik tada, kai tampa nesaugu. Tada paimu sūnelį ant rankų, tėtis komentuoja, ką daro, o mes stebim.
- Klojam lovą: ryte paklojus tėvelių lovą, mažylis su delniukais išlygina užtiesalo raukšles (pati taip išmokinau :) ).
- Bando apsiauti batus, kojines: nesėkmingai, dėl to visai nepergyvena, ir iškart atneša man, kad padėčiau. Man atrodo, kad dar kiek anksti to mokyti...
- Paprašytas įkiša rankytę į paruoštą rankovę, bando kepurę dėtis.
- Puikiai nusiima kepurę ir nusimauna kojines, ir visada kai nereikėtų to daryti...
- Valosi dantukus: patinka jam tai daryti pačiam ir dažniausiai bet koks tėvelių įsikišimas palydimas pykčiu ir ašaromis... ir kiekvieną vakarą dantukų valymas baigiasi ašaromis, nes tėveliai irgi nori dantukus išvalyti...
- Prausiasi rankytes, veiduką: gal tiksliau moka sušlapinti juos. Su muilu rankyčių plauti pačiam nepavyksta, muilą kažkodėl nulaižyti labiau norisi, tai mamytė greit greit ir nuplauna.
- Žaisliukus susitvarko: aš dainuoju Kindermusic pamokėlėse išmoktą dainelę „Žaisliukai namo“ ir žaisliukus kartu sudedam į dėžę. Neseniai knygutės gavo savo nuosavą lentynos skyrelį, tai joms nuo šiol irgi padainuoju- „Knygutės namo“ ir po vieną nešam ir dedam.
Naujos šios savaitės savarankiškumo pamokos. Sėkmės ir nesėkmės:
- Mokėmės gerti iš paprasto puodelio. Vis dar po kiekvieno bandymo reikia persirengti sausus drabužius.
- Stengiuosi nuolat leisti rinktis, pvz., ką nori užkąsti. Tiesiog į užkandžių dėžutę pridedu įvairių užkandukų ir tada išsirenka pvz., riestainiuką, o kitą kartą- traputį. Bandžiau klausti: ar nori riestainiuko, o duoniuko, o sūrio? Bet atsakymai dažnai būna- „ne“, „ne“, „ne“, o kai leidžiu išsirinkti iš kelių ir padėtų priešais dalykų, tada išsirenka (aišku jei būna praalkęs bent truputį).
- Leisti rinktis ką nori apsirengti kažkaip neįprantu, aprengiu, o po to pagalvoju, kad reikėjo gi leisti...
- Maudynių metu pamokinau kaip sau galvą su šampūnu plauti. Tą vakarą atrodė, kad pamoka pavyko puikiai, tačiau kitą dieną priešpiečiams daviau varškės sūrelį ir nusisukusi kažką virtuvėje pjausčiau, kai tuo tarpu mažasis vaikinukas sūreliu sau plaukus įtrynė! Anksčiau nukentėdavo tik rankytės ir maitinimo kėdutės staliukas... Keletą dienų, kai tik nutaikydavo tinkamas sąlygas, įsitrindavo sau su kuo nors plaukus (vandeniu iš puodelio, duonos trupinukais ir panašiai). Paskutinių maudynių metu jam galvą išploviau pati (kol jis susikaupęs plukdė anteles) ir turiu vilties, kad šį savarankiškumo žingsnį bent kol kas primirš J. Kol pavyks jam suprantamai paaiškinti su kuo galvą tinka plauti, o su kuo – ne, nes dabar mano paaiškinimai dar nesuprantami...
Man atrodo, kad savarankiškumas vystosi tarsi kokiais laiptukais ir pvz., mes dabar esam ant savarankiško valgymo laiptuko (norim išmokti gerti iš puoduko), ir kai tik jį pramoksim, mokysimės savarankiškai rengtis, nes dabar atrodo, kad visiškai to nemokam, sunkiai sekasi... Aišku tie laiptukai persidengia, bet vis tiek yra kažkokia „eilė“, ką tokio amžiaus vaikas jau gali mokėti, ką dar-ne. Ir nesvarbu, kad bus nuolat mokinamas tą veiksmą atlikti, gali būti, kad dabar tiesiog dar „ne laikas“. O gal iš vis nereikia mokyti? Tiesiog leisti daryti ką nori ir stebėti ar reikia pagalbos ir pamokymo ar ne... Tik kartais mamiškas rūpestingumas užgožia tą laisvę. O gal net ne rūpestingumas, o nesusivokimas... Nesuvokimas, kad vaikas auga, auga greitai, baisiai greitai ir jis jau gali, gali ir nori padaryti vieną ar kitą dalyką pats! Geriau tai sau nuolat priminti dabar, nes kai jam bus 20 m., gali būti jau kiek ir per vėlu... o tada tai jau tikrai (ne)savarankiškumas kainuos, ir tėveliams, ir pačiam vaikui...
