"Iššūkiai mamai" I užduotis: mokomės suprasti savo jausmus

Mokomės suprasti savo jausmus: kaip išreikšti, kaip kalbėti, kaip paaiškinti.

Užduotis:  Įvairiose situacijose (ypač probleminėse) bandyti atspindėti vaiko jausmus, parodyti, jog suprantate, kaip jis jaučiasi („Matau, tu pyksti, kad jau turime eiti namo iš žaidimo aikštelės“; „Suprantu, kad tau liūdna, jog šiandien pusseserė neatvažiuos į svečius ir negalėsite smagiai pažaisti“ ir pan.). Taip pat pasakykite, kaip jūs jaučiatės („Aš nusiminiau, kad tu taip ir nesusidėjai žaislų į vietą, nors kelis kartus žadėjai“; „Aš taip džiaugiuosi, kad tu šiandien puikiai pristatei savo darbą mokykloje  ir mokytoja tave pagyrė“ ir pan.). Klauskite vaiko, kaip jis jaučiasi įvairiose situacijose. 

Ši užduotis svarbi siekiant pradėti gerinti bendravimo su vaikais kokybę. Nuo to, kaip mes ir mūsų vaikai gebame suprasti vieni kitų jausmus, priklauso daugelio kasdienių probleminių situacijų krypimas teigiama ar neigiama linkme. Kadangi mūsų vaikystėje gilintis į vaikų jausmus nebuvo labai svarbu, mes neturime įgūdžių to daryti. Bandymas išgirsti ir suprasti, kaip jaučiasi kitas žmogus – turėtų būti bet kokio artimo bendravimo pamatas. Juk labiausiai nusivylę jaučiamės tada, kai manome, jog kitas manęs nesupranta. Tada darosi ir pikta, ir apmaudu, ir tam žmogui pasijunti toks tolimas...

Kad lengviau būtų įvardinti jausmus, priminsiu, jog jausmų paletę sudaro septyni pagrindiniai jausmai – baimė, pyktis, sielvartas, džiaugsmas, nuostaba, pasibjaurėjimas, susidomėjimas. Bet jaučiamės mes ir laimingi, susijaudinę, meilūs, didžiuojamės savimi ar kitais, taip pat būname nuliūdę, irzlūs, neramūs, nesaugūs, įtūžę, sutrikę, išsigandę, susigėdę, pažeminti, nusivylę, kalti. Suminėjau tik dažniausiai pasitaikančias emocijas, jų yra ir daugiau. Kuo aiškiau įvardinsite jausmą, tuo vaikas išmoks geriau suprasti ir pažinti savo savijautą.

Jau moksliniais tyrimais įrodyta, jog aukštesnį emocinį intelektą turintys žmonės yra rūpestingesni, atsakingesni ir jaučiasi laimingesni gyvenime. Bet emocinį intelektą reikia ugdyti ir tai geriausia galime pradėti daryti mes, tėvai. Kuo aukštesnį emocinį intelektą turi žmogus, tuo lengviau jis supranta savo jausmus ir moka juos priimti bei su jais susitvarkyti. Toks žmogus geriau suvokia kito  savijautą, sugeba suderinti savo jausmus ir poreikius su kito žmogaus jausmais ir poreikiais bei tam tikrose situacijose surasti geriausius sprendimo būdus.

Nupasakodami vaiko jausmus, mes parodome, kad paisome jo tikrovės. Jis jaučiasi suprastas ir iš karto supranta pats save. Taip  ugdome vaiko savimonę. Pavyzdžiui, jei vaikas pyksta, kad jūs išjungėte televizorių, galite pasakyti: „Matau, kad tu pyksti, jog aš išjungiau televizorių, ir tu turi teisę pykti, tačiau, žinai, kad dabar atėjo laikas plautis rankas ir valgyti.“ Taip tėveliai žodžiais pasakydami, ką vaikas jaučia viduje, mažylį tarsi sušildo, padeda susigaudyti ir pereiti prie kito dalyko.

Paprasčiausia parodyti teigiamus jausmus: džiaugsmą, susidomėjimą, nuostabą ir kitus, - bet nepamirškime juos įvardinti: „Kaip smagiai mes šiandien pasivažinėjom dviračiais“ ir pan. 

Sunkiau su neigiamais jausmais, apie kuriuos kalbėti norisi mažiausiai, bet verta nuo jų nebėgti, priešingai priimkime juos ir pasistenkime suprasti.

Dažniausiai mes, tėvai, bijome vaiko pykčio protrūkių, bet prisiminkime, kad visi jausmai yra normalūs – pyktis taip pat. Ir visi jausmai turi būti išjausti. Galbūt dažnai nusileidžiame vaikui imant labai pykti, manydami, kad dėl to vaikas kenčia ir galime jį traumuoti. Tai netiesa. Pyktis yra natūrali frustracijos emocija. Todėl vaikas pyksta ant mamos ar tėčio, kuris kaltas dėl jo frustracijos. Kad vaikas galėtų laisvai išlieti savo pyktį ir taip išmokti susitvarkyti su frustracija, tėvai negali jaustis ar būti palaužti vaiko pykčio. Kai tėvai bijo vaiko pykčio, vaikas tai pajutęs užgniaužia pyktį arba darosi nuožmus, agresyvus. Nuožmumas kyla ne iš pykčio, o iš baimės, sumišusios su bejėgišku įsiūčiu. Pasakydami jam: „Suprantu, tu labai nusivylei, nes negavai saldainio, kurio norėjai“, paliekame vaikui teisę turėti troškimą ir mokome žodžiais išreikšti savo išgyvenimus. Įvardinus jausmą nebūtina labai plačiai komentuoti situacijos, nes vaikui ir taip bus aišku, kad stengiatės jį suprasti.

Leisti vaikams jausti savo jausmus, neskubėkite jų guosti, sakydami „neliūdėk“, „neverk“, „nepyk“. Tegu vaikai pabūna su savo jausmais juos išgyvena. Geriau pademonstruokite supratimą „suprantu, kad tau liūdna ir norisi verkti“ ir pan.  Jausmų užgniaužimas veda prie vėliau atsirandančio apmaudo, vidinės įtampos ir ilgalaikių neigiamų jausmų žmogui, kuris jo nesupranta. Tokie slepiami jausmai kaupiasi ir kažkada vis tiek išsiveržia neadekvačiomis emocinėmis reakcijomis, net  įvairiomis psichosomatinėmis ligomis.

Svarbu stengtis nepratrūkti spontaniškai, kada supykstame ir neapgalvoję pasakome: „žioply“, „elgiesi kaip kvailys“, „tu visada toks išsižiojęs“. Tokie jausmų išsiveržimai iššaukia kito dar stipresnius neigiamus jausmus – pyktį, kaltę, gėdą ar pan. ir bendravimą tik dar labiau apsunkina.

Nepamirškite, kad jūsų savijauta taip pat svarbi. Todėl kai manysite, jog svarbu, įvardinkite vaikui, kaip jūs jaučiatės.

Taigi sėkmės šią savaitę atspindint vaikų ir savo jausmus!