Nė nepastebėjau, kaip ji užaugo - rodos, dar tik vakar baigėme pratintis prie darželio, o jau karantino pradžioje su juo atsisveikinome visam laikui. Lig tol Žemyna lankė Lauko darželį Vingio parke, o nuo rugsėjo pradės lankyti priešmokyklinę grupę valstybinėje mokykloje.
Darželį tokį rinkomės ne tik dėl to, kad mūsų šeima tiki gamtos svarba žmogaus gyvenimui, dvasiniam ir fiziniam tobulėjimui, bet ir dėl to, kad ieškojome Žemynai saugios, pagarbios, ramios erdvės ugdytis ir mokytis bendrauti. Kai pirmagimei sulaukus maždaug aštuonių mėnesių prasidėjo mamyčiuko etapas ir ji ėmė bijoti visų svetimų žmonių….na, tas etapas taip niekada ir nesibaigė. Iš pradžių manėme (o ir skaitėme), kad tai visiškai normalus etapas ir jis praeina. Jam užsitęsus, ėmėme bandyti spręsti problemą, tad kaip įmanydami ją drąsinome, bandėme įkvėpti pasitikėjimo savimi, skatinome bendrauti, išleidome į darželį, kur vaikai gauna daug auklėtojų dėmesio (ir iš tiesų, darželyje ji jautėsi puikiai, susirado kelis artimus draugus), tačiau problema traukėsi labai, labai, labai mažais žingsneliais… Pamenu, kai ji pirmą kartą uždainavo muzikos būrelyje (nes iki tol jai būdavo baisu net žodį ten pratarti), aš apsiverkiau iš laimės… Tiek pastangų įdėta į tą jos drąsinimą.
Kiek kitaip į problemą žiūrėti man padėjo dvi knygos - Susan Cain “Tyla. Introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs” ir Elaine N. Aron “Itin jautrus vaikas”. Viliuosi, kad mano šie tekstai įkvėps ir padės tėvams, kurių vaikai niekada nenori žaisti su didele grupe vaikų, pakalbinti svetimų žmonių nuleidžia galvą ir, rodos, sulįs į save, kurie nedrįsta kalbėti prieš auditoriją, nesiveržia sakyti eilėraščių Kalėdų Seneliui, net ir norėdami nedrįsta imti dovanos iš svetimos tetos rankų… Tėvams, kurie nuolat gauna pastabas, kad jų vaikas kažkoks niūrus, liūdnas, bailus, drovus, nenormalus, nes socialinėse situacijose jam reikia itin daug laiko ir pastangų išdrįsti, apsiprasti. Šios knygos padėjo man pamatyti ne tik, ko mano vaikas negali, bet ir ką jis gali žymiai geriau už tuos drąsius, ekstravertiškus, visus kalbinančius vaikus. Nors Žemyna sukėlė tikrą pykčio isteriją, kad reikėjo vienai pasilikti būrelyje, ji jame pasirodė geriau už kitus. Knygose rašoma, kad tie introvertiški, savy užsisklendę, drovūs vaikai dažniausiai būna gerokai intelektualesni, protingesni už ekstravertiškuosius.
Ir štai čia aš pastebėjau, kokia manoji Žemyna nuostabi. Ji puikiai groja pianinu ir susigaudo daug greičiau, nei kiti mokiniai, o į priešmokyklinę grupę iškeliaus ne tik pažindama visas raides ir skaičius, bet ir pradėjusi skaityti, rašyti, mokėdama atimties ir sudėties veiksmus, daugmaž suprasdama dalybos esmę, galėdama susikalbėti paprastais angliškais sakiniais, nors šios kalbos niekada nesimokė.
Žemyna labai mėgsta klausytis skaitomų pasakų, vartyti knygas, kuria pasakas ir pati. Tiesą pasakius, tuo ji primena mane vaikystėje. Aš ir pati dievinau knygas, o vos išmokusi rašyti, ėmiau kurti pirmąsias pasakas ir knygeles.
Dar jai labai patinka įvairūs žemėlapiai, gal dėl to, kad jos kūmas - geografas. Visokie atlasai - jos mėgstamiausi skaitiniai. Žemėlapius ji detaliai nagrinėja, atpažįsta žemynus, jūras, kai kurias šalis. Labai domisi ir istorija, nemažai žino apie Lietuvos nepriklausomybės kovas.
Tad ir mokykloje pagrindinė mūsų užduotis bus ne išmokti įvairių dalykų, bet išdrįsti, susipažinti, susirasti draugų. Be galo jaudinuosi. Tačiau Žemyna ne tik protingas vaikas, bet ir, paradoksalu, ji iš tiesų yra labai drąsi mergaitė. Žinant, kiek pastangų jai reikia ką nors išdrįsti socialinėje erdvėje (dvigubai ar net trigubai daugiau nei kitiems vaikams) - galiausiai ji ima ir padaro, jeigu tikrai labai reikia. Tada be galo ja didžiuojuosi. Nuolat kartoju, kokia ji protinga, graži, drąsi, nuostabi mergaitė. Ir viliuosi, kad ji visą gyvenimą žinos savo vertę, nes neabejotinai ji yra ypatinga.
floryte