Vertėjui reikia ir rašytojo, ir artisto savybių

Vertėjui reikia ir rašytojo, ir artisto savybių

Rugsėjo 30 dieną švenčiama vertėjų diena. Žmonių, kurių dėka turime galimybę skaityti užsienio rašytojų knygas savo gimtąja kalba. Laiko, pakantumo vienatvei, kalbos pojūčio – viso to reikia, kad galėtume mėgautis kokybiškai išversta knyga. O ar vertėjai skaito knygas savo malonumui? Ar knygose būna žodžių, kurių išversti neįmanoma? Apie tai ir pasikalbėjome su vertėja iš anglų kalbos Viktorija Uzėlaite ir vertėju iš vokiečių kalbos Teodoru Četrausku.

Kokioje knygoje norėtumėte praleisti dieną? Kokios knygos siužete norėtumėte apsilankyti ir kodėl?

Viktorija Uzėlaitė: Frances Hardinge „Veidas kaip stiklas“. Neįtikėtinai gyvai pavaizduotas požemio žmonių pasaulis. Nesu tikra, kad sugebėčiau visą dieną likti gyva, bet rizikuočiau. Labai norėčiau pasišnekėti su kuoktelėjusiu kartografu (tik penkias minutes, antraip protas pasimaišo neatitaisomai), pauostyti Tikrojo Sūrio (ragauti šiukštu nevalia, pavojinga gyvybei), sutikti stebukladarius amatininkus ir intrigantus dvariškius...

Teodoras Četrauskas: Na, gal būtų neblogai pakeisti prosenelį Džeimso Kriuso knygoje „Mano prosenelis, herojai ir aš“ ir truputį pakurti su savo anūke Lile, kuri mūsų produkciją iliustruotų. Būtų smagu.

Kokių savybių reikia vertėjui?

Viktorija Uzėlaitė: Karštos meilės knygai. Pakantumo vienatvei ir tylai, nes tokios mūsų darbo sąlygos. Gebėjimo susirasti draugų ir pomėgių, kurie atsvertų vienišas valandas prie rašomojo stalo. Savidrausmės, laiko planavimo įgūdžių. Kalbos pojūčio – skirtingų prasmių klodų suvokimo ir mokėjimo juos perteikti.

Teodoras Četrauskas: Vertėjui visų pirma reikia rašytojo savybių ir gebėti verčiamą knygą parašyti savo kalba. Dar reikia artisto savybių, kad skaitytojas jaustų tą patį ką ir turėdamas prieš nosį originalą, arba galėtų sutikti su reklama, kad knyga išties šedevras, ir nesistebėtų, kodėl jam atrodo, kad šlamštas.

Kaip vyksta knygos vertimas? Ar daug kartų perskaitote verčiamą knygą?

Viktorija Uzėlaitė: Pirmiausia gavusi knygą ją perskaitau. Tai maloniausia darbo dalis, kurios net nelaikau darbu, nors jau skaitydama pradedu sukti galvą, kaip versiu kai kuriuos žodžius. Paskui sėdu prie kompiuterio ir verčiu. Kai kurie sakiniai pavyksta iškart, kitus tenka perrašinėti. Pabaigusi vėl skaitau iš naujo, taisau ir tikslinu. Ketvirtą kartą skaitau redaktorės pataisytą tekstą. Šį tą dar pakeičiu, bet, svarbiausia, mokausi iš savo klaidų. Penktą kartą... palieku jums, mieli skaitytojai.

Teodoras Četrauskas: Paprastai vieną, ir jeigu patinka, imuosi versti. Siūlomą knygą. O tas, kurias pats siūlau, nešiojuosi ilgai, nes tai būna jau kaip ir „mano“ knygos.

Ar užtenka laiko skaityti knygas savo malonumui? Ar vertinate jų vertimus?

Viktorija Uzėlaitė: Maloniausiems dalykams visada užtenka laiko, o skaitymas ir yra vienas jų. Skaitau nuolatos – ir ilsėdamasi, ir norėdama daugiau sužinoti. Įsigilinusi į tekstą apie vertimą negalvoju, nebent jis būtų prastas ir skaitant badytų akis arba ypač geras, toks, kad verstų žavėtis ir stebėtis. 

Teodoras Četrauskas: Skaitau ne savo malonumui, o prusindamasis, mokydamasis iš kitų vertimo ir rašymo „meisterių“.

Išversta knyga, kuria labiausiai didžiuojatės?

Viktorija Uzėlaitė: John Flanagan serija „Žvalgo mokinys“.

Teodoras Četrauskas:  „Skardinis būgnelis“, „Berlynas, Aleksandro aikštė“, „Apakimas“, „Simplicijaus nuotykiai“ dar neišleista. Visos jos šedevrai, ne tik mano nuomone.

Ar būna žodžių, kurių išversti neįmanoma?

Viktorija Uzėlaitė: Man lyg ir neteko dar tokio sutikti. Tiesa, anglų kalba greičiau keičiasi, dygsta nauji žodžiai, tad mums, nespėjantiems, tenka juos versti aprašomuoju būdu.

Teodoras Četrauskas: Būna, ypač susijusių su technikos naujovėmis, paskui jie barkšo įvairiuose tekstuose, kol kalbininkai sukuria savo variantą, kuris būna arba vykęs, arba dar juokingesnis.

Ar skaičiuojate, kiek knygų jau išvertėte?

ViktorijaUzėlaitė: Jau nebe. Nustojau artėdama prie šimto.

Teodoras Četrauskas: Iš pradžių skaičiavau, dabar tai daro Mažvydo biblioteka ar Knygų rūmai. Neseniai švenčiau 75 metų jubiliejų, tai sužinojau, kad daugiau kaip pusantro šimto, be dramų, kurios taip pat lyg ir knygos.

Ko palinkėtumėte visiems knygų mylėtojams?

Viktorija Uzėlaitė: Tokių puikių leidyklų, kaip „Nieko rimto“, gebančių surasti literatūros perliukus. Kruopščių, savo darbą mėgstančių ir išmanančių vertėjų. Laiko sau su gera knyga rankoje.

Teodoras Četrauskas: Nieko nepaveiksi, imkit tas knygas ir skaitykit, nes literatūra, sako, kažką vis tiek prakrapšto makaulėje.

Ačiū!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė