Štai ir rugsėjo 1-oji...

Štai ir rugsėjo 1-oji...

02. Sep 11:11 Aviete Aviete

Nerimas, jaudulys, nežinomybė, baimė... šie jausmai šiemet užpildė ne tik mano vaikų, bet ir mano širdį. Vyresnę dukrą išleidau į pirmą klasę, o mažesnė pradeda lankyti darželį. 6 metų U ir 2 metų A.

Apie A skaitykite kitame įraše, dabar papasakosiu apie U.
Užsispyrusi, rūpestinga, draugiška, rami ir šiek tiek jautri bei nekantri - šie žodžiai geriausiai apibūdina mano dukrą. Būtent dėl šių sąvybių neabejojau, kad ji puikiai priraps mokykloje, nes pradeda ją lankyti būdama 6 metų. U yra gimusi sausį ir tai labai ,,nedėkingas” mėnuo, nes visada vaikas bus grupėje/klasėje arba pats jauniausias arba pats vyriausias :( Pasitarus su darželio auklėtojom, pabendravus su psichologe, palyginus su kitais bendraamžiais vaikais ir, žinoma, įsigilinus į dukrytės asmenybę, jos savybes, gabumus, nusprendėme su vyru, kad leisime į mokyklą 6 metų (tiksliau rugsėjį jai bus 6 metai ir 8 mėnesiai). Ji tikrai gabi, žingeidi, meniška siela su užsisipyrusiu, padūkėlišku charakteriu. Bet taip pat ji ne visada moka pastovėti už save, per daug nori kitiems įtikti, dažnai trūksta atsakomybės už savo daiktus. Bet aš visad jai kartoju, kad ji nereali, nuostabi, kad aš visad būsiu šalia, visad pagelbėsiu, palaikysiu, o mokykla, mokytojai, žinios tik dar labiau padės jai tobulėti ir atrasti save. Ir mano vaikas labai nori eiti į mokyklą, bet mes su vyru nemažai padirbėjom, kad žodis ,,mokykla” keltų teigiamus jausmus...

Apie mokyklą ir mokytojus mes visad atsiliepdavome pagarbiai pabrėždami, kad ten ne tik išmoks naujų dalykų, bet smagiai praleis laiką, susiras naujų draugų. Seneliai kartais įsikišdavo: lauki mokyklos? Palauk, palauk... čia tau jau ne darželis (suprask baigėsi smagus gyvenimas), reikės suoluose sėdėti, sunkius vadovėlius tampyti ir pan. Be abejo, kad tai kitas gyvenimo etapas, ir bus jis visoks, visokių įvykių ir jausmų pilnas, bet nereikia savo patirčių (dažniausiai neigiamų), baimių, nusivylimų perteikinėti vaikams, nes vaikai tai perima! Jie perima mūsų emocijas, jausmus, elgesį, baimes. Leiskim jiems patiems viską atrasti, o mes, suaugusieji, ką galime padaryti, tai padrąsinti, palaikyti, kad vaikas mokykloje emociškai jaustųsi gerai, kad jam ten norėtųsi eiti.

Manyčiau, kad taip pat nereikia pernelyg anksti pradėti kalbėti apie mokyklą ir pastoviai pabrėžti, kaip viskas vaiko gyvenime pasikeis, kad įvyks svarbus pokytis jo gyvenime, nes vaikus pradeda bauginti tokia nežinomybė ir tas naujas, pastoviai pabrėžiamas kaip labai svarbus pokytis, gali sukelti daug streso, kuris pasireikš per ligas, panikos, pykčio priepuolius, naktinį šlapinimąsi ar pan. Manau, kad pats laikas pradėti kalbėti apie mokyklą artėjant išleistuvėms darželyje, tikrai ne likus 2 metams iki mokyklos lankymo pradžios.

Taigi, be pokalbių (pozityvių, apie tai kiek daug mokykla duoda vaikui), svarbu ir tinkamai pasiruošti: kartu su vaiku nupirkti įvairių priemonių, kuprinę, uniformą. U kuprinę susidėjo jau gal prieš savaitę ir vis laukė kada gi pagaliau nešis viską, kada gi galės naudoti :) o kai rugsėjo 1-ąją užsidėjo uniformą, tai atrodė sau pati gražiausia :) (ir ji realiai buvo pati nuostabiausia pasaulyje)

Nueikite į mokyklą, apžiūrėkit, jei yra galimybė pabendraukite su mokytoja. Vaikas visada geriau jaučiasi jam bent kiek pažįstamoje aplinkoje, su pažįstamais žmonėmis. Mes, suaugę, irgi ;) Žinau, kad dauguma mokyklų prieš pat mokslų pradžią rengia susipažinimo mokyklėles. Mūsų mokykla irgi organizavo ir po tų dviejų valandų praleistų su būsimais klasės draugais ir mokytoja U buvo pilna pozityvumo ir noro vėl su visais susitikti :) ir tai įvyko rugsėjo 1-ą dieną. Kadangi pradinukai mokysis naujame mokyklos pastate, kartu vyko ir to pastato oficialus atodarymas. Na apie nuoooobodžias oficialias kalbas nesiplėsiu, tikrai būtų užtekę, kad sveikinamąjį žodį tartų mokyklos vadovė, miesto savivaldybės atstovas, padainuotų ir/ar pagrotų keletą šaunių kūrinių mokyklos kolektyvai/grupės ir vaikai eitų su mokytoja į pirmą savo pamoką. Bet kai virš valandos laiko kalbėjo visi iš eilės (net pastato dizainerė), o vaikai buvo seniausiai praradę susidomėjimą ir išvargę nuo stovėjimo vienoje vietoje, pagalvojau, kad ši šventė baisiai man primena mano vaikystės analogišką šventę ;) Daug liūdniau, kad šiemet tėvai negalėjo nei palydėti vaikų į klasę, nei įeiti į mokyklą. Net per oficialią dalį stovėjom toliau nuo vaikų. Tai tokia nešventiška šventė šiemet :(

Kaip mums sekasi pirmom dienom mokykloje papasakosiu kitame įraše