Rugsėjo 1-ąją saulutė mūsų nelepino, bet svarbu, kad ir lietus nesisiūlė į kompaniją.. Pasipuošė vyras ir pirmyn su rožių puokšte į mokyklą. (Jam svarbu, kad būtų rožės).
Per susirinkimą, kuris vyko kelios dienos iki mokslo metų pradžios, pranešė, kad vaikai į klasę eis vieni ir nė vienas iš tėvų negalės vaiko lydėti. Tai buvo netikėta.. Ir vėl nauja vieta, nauji vaikai ir mokytoja.. Žinoma, pasakojome ir ruošėme vaiką tokiai neįprastai šventei. Į jo klasę pateko ir berniukas iš pirmų metų grupės darželyje. Tai buvo kiek lengviau jį padrąsinti, kad ten bus ne visiškai vienas.
Prie mokyklos programa buvo trumpa, bet vaikams jos tikrai užteko. Vaikus sustatė prie raudonų balionų. Tai jų klasės spalva. Ir nuėjo mūsų vaikai į naują gyvenimo etapą. O tėvams liko tik laukti. Laukimas labiausiai prailgo mūsų mažajai. Ji labai tikėjosi patekti į klasę, kad pamatytų brolį.. ir vis klausinėjo, kada gi eisime pas jį.
Ir štai laukiame.. pasirodo pirmos mojuojančios rankutės iš antro aukšto. Ir ateina mūsų pirmokas, kaip po įšventinimo, visas spindintis ir laimingas. Ant kaklo varpelis nertas, rankose dovana nuo pirmosios Mokytojos. Viskas jam tiko ir patiko – ir klasė, ir mokytoja, ir vaikai.
Rugsėjo pirmosios šventimas pas mus nusikėlė į antrą dieną. Kodėl? Nes Pijus grįžo iš atostogų su seneliais ir teta svarbios dienos išvakarėse. Tai buvo daug įspūdžių ir pasakojimų. Norėjome pasibūti ramiai namuose. O šventė mūsų buvo - tai brangus laikas su pačiais artimiausiais.
Rasa Laselis