Dažnai mokyklos pasirinkimas tampa visai nelengva užduotimi. Ypač dabar, kai nebūtinai pateksi ten, kur labiausiai nori. O juk neretai beieškant yra perspaudžiama ar net išeinama iš krašto ir nepaisant to, nėra teisingo ar neteisingo varianto. Vis mes juk linkime savo vaikams tik gero.
Na, o mūsų atrankos kriterijai buvo paprasti. Esame tokios nuomonės, kad ne nuo mokyklos priklausys vaiko įsitraukimas, pedagogų profesionalumas bei atsidavimas darbui, mokslų rezultatai, draugų ratas, patyčios ir k.t.
Rinkomės tarp mokyklų esančių arti namų, kad Eva saugiai ten su laiku nueitų bei pareitų savarankiškai. Mokymosi įstaigos iš mūsų sąrašo atrestauruotos, sutvarkytos, tad labai džiaugiamės gavę arčiausią namų!
Vasarą ne kartą ėjome prie jos pasivaikščioti taip sukurdami malonias asociacijas ir tuo pačiu parodydami kelią iki jos. Buvome įsiprašę ir į vidų pašniukštinėti, pasivaikščioti koridoriais, pasmalsauti įkišus galvą į dar dažais kvepiančias klases, o labiausiai Evai patinka faktas, kad šią mokyklą lankė ir jos tėtis, jai tai savotiškas saugumo jausmas.
Beliko kelios dienos iki didžiosios dienos, o dar tiek daug, atrodo, reikia padaryti. Vasarą nemažai praktikavome skaitymą, rašymą (tiek spausdintinėm, tiek rašytinėm raidėm), spręsdavome matematinius uždavinius, kad Evutė jaustųsi drąsiau. O gal tai tik mano, kaip mamos, jaudulys toks didelis ir ji puikiai su viskuo susitvarkys :)
Labai įdomu bus stebėti jos kelią savarankiskumo link ir beliks braukti ašaras bežiūrint nuotraukas archyvuose, kur ji buvo visai mažutė.. Ech..
Palinkėsiu, mums, mamoms, atsipalaiduoti ir mažiau stresuoti :)
Šimtmečio vaikas
RenataŪselienė