Reikalai reikaliukai

Pirmoji savaitė... Jau seniai taip tiksliai nežinojau savaitės dienų ir taip ilgai nėjo laikas laukiant mokinuko mūsų. Turėjom ir atradimų, ir nusivylimų, ir ašarų iš nuovargio. Iš esmės, Pirmagimis eina be didelių isterijų. Pamokos trunka iki 13 val., tada prailginta grupė, namo išvyksta plius minus 16.30 val. Rutiną susidėliojom, bet nei mokinys, nei mažoji nelinkę anksti gultis, anksti keltis. Todėl ryte tenka ilgiau užkutenti, deja, tik kutuliukas juoko nesukelia, greičiau "baik, nenoriu..." Na, bet manau techniškai perpratome ką kaip daryti. Liko įsivažiuoti.
Emocinė pusė... Taip, esam sulaukę vyruko ir be grąžos, nes pametė, ir be uniforminių kelnių, nes pamiršo persirengęs, ir be pratybų, nes dėjo dėjo į kuprinę, bet ten jų kažkaip nėra. Klasėje jau žino kelių vaikų vardus, kas reiškia, kad su jais susidraugavo. Keletas vaikų šokiravo, dėl elgesio ir žargonų, su jais nenori draugauti. Mokytoja patinka. Bendrai paėmus, pirmą savaitę žymiu kaip sunkią emociškai, bet su gyvenimiškomis pamokėlėmis saugoti savo daiktus.
Antroji savaitė. Jau drąsesnis! Namų darbai atliekami su didesniu atsakingumu, gražiau. Namie nereik dirbti, viską pasidaro prailgintoje grupėje. Emociškai ramesnis, linksmesnis. Pasakoja ką sužinojo naujo. Daugiau draugų vardų žino. Gyvesnos pokalbis apie mokuklą šią savaitę vyko. O kadangi mūsų šeimyna apsislogavo, Pirmagimis gavo savaitgalį pas senelius. Į kuprinę susikrovė visus darbus, nes reik būtinai parodyti. Labai nudžiugino, kad yra noras pasakoti ir rodyti kitiems. Jei ne šalutiniai vargai (mažosios ir mano apsirgimas), šios dienos buvo ramesnės, mažiau stresavau, labiau pasitikėjau, kad susitvarkys savarankiškai. 
Na, o mes linkime visiems atsilaikyti prieš rudeniškus orus ir sėkmės tęsiant įsivažiavimą!