Du mėnesiai mokykloje – lašas jūroje palyginus, kokie dar ilgi metai laukia. Tačiau jau šiokias tokias išvadas galima daryti, kaip gi Milai sekasi.
Geri reikalai
Pirmokė jau įsivažiavusi į režimą, anksti atsikelti sunku, bet ne problema, savarankiškai susiruošia, tėčiui belieka nuvežti. Laukiam nesulaukiam, kada kelsimės į savo naujus namus, tuomet pėstute kartu su sese keliaus į mokyklą. Po pamokų- treniruotės. Be abejonės, penktadienis – pati geriausia diena. O lapkritis nusimato laaaabai intensyvus: visus keturis (!) savaitgalius bus varžybos. Vilnius, Londonas, Kaunas, Vilnius. Tiesą sakant, aš pati bijau, kaip viską atlaikysim. O mokslai neblogai sekasi, mokytoja pakankamai dažnai giria. Tiesą sakant, mokslai nėra jau tokie sunkūs, kad būtų galima spręsti, kaip jai seksis ateityje.
Nelabai geri reikalai
Įsivaizdavau, kad Mila noriai ir kruopščiai atlikinės namų darbus. Oi, kaip klydau :). Dažniausias atsakymas – nėra namų darbų. Bet patikrinus, dažnai prireikia juos atlikti. Labai norėtųsi, kad ji papildomai rašytų (nes tikrai reikėtų), bet reikia labai stipriai pamotyvuotų, kad atsirastų tam noras... Kita vertus, kai ji nieko neveikia (bet „tas nieko“ neveikia – žaidžia su sese, daro darbelius, ar tiesiog gulinėja) – aš džiaugiuosi, nes to krūvio ir taip per akis.
Blogi reikalai
Milos klasėje ir TAS vaikas. Anot auklėtojos, tokio vaiko nėra turėjusi per visą savo praktiką. O auklėtoja jau solidaus amžiaus. Tam vaikui nėra problemų ant galvos išpilti vandens, ar svetimų daiktų, atsikalbinėti, kelti nevaldomą triukšmą, toli „pasiųsti rusiškai“ suaugusįjį. Sakysit, kad ir tokiems vaikams reikia mokytis, jo gyvenimo istorija tikriausiai nėra „rožinė“, bet kai realiai atsiranda toks vaikas klasėje, mokytoja turi tramdyti jį, bet ne ugdyti vaikus.... ačiū, bet ne... tegul jį adaptuoja psichologai, socialiniai darbuotojai, o mūsų vaikai turi mokytis, o ne stebėti sutrikusio elgesio spektaklius. Kokių priemonių imasi mokykla? Beveik nuo pat pradžių kasdien kiekvieną pamoką kas nors sėdi iš suaugusių: arba mokyklos pavaduotoja, arba pats tėvas. Situacija negerėja. Buvo siūlytas mokymas namie, matyt, atsisakė... Po atostogų bus dar vienas papildomas (jau vienas buvo) susirinkimas, kuriame dalyvaus ir mokyklos direktorius... Turim problemytę, tikiuosi išsispręs...
Bet vis vien norisi baigti optimistiška gaidele, kad Milai adaptacija praėjo gana sklandžiai, didelių netikėtumų neturėjo, svarbiausia buvo tai, kad žinojome, kur einame, ko einame ir tam buvome pasiruošę :).
