Pozityvus mokyklos dienoraštis

Ar prisimenat mažylį, kurį Mamyčių klube visi vadino Supermažyliu? Dienas užpildęs šypsenomis, patyrimais, draugystėmis su dviem broliais mano magnum opus   mirkt ir ugtelėjo - šiandien  pasiruošęs būti pirmoku. Jei pamiršot ar visai nieko negirdėjote, nieko keisto, visgi praėjo 6 metai ir dabar jau pats Hubertas bando atrasti savo supergalias. Kol kas geriausiai skleidžiasi kūrybiniai Huberto gebėjimai. Kai kartą jo paklausiau ar norėtum būti meninku, jis man atsakė: „Aš jau esu menininkas“.  Truputi virpina tas jausmas, kad lyg ir išauga vaikystę... ar ne?  Paprastai lyg taip ir būna, pasitinka žodžiais – tu juk mokinys. Tai tarsi reiškia nustok kvatoti, o gal ir svajoti? Žaisti tai jau tikrai. 

Taigi mano jautrus, padykęs menininkas atras mokymosi džiaugsmą ir visai netrukus, vasarai  pradingus atostogų prisiminimuose,  kurs ypatingas patyrimo istorijas.Svajoju.  O kaip norėčiau įsibėgėjus mėnesiui pasakyti  – tikrai KURIA.

 Ko tikiuosi iš mokyklos, mokytojos? Turbūt labiausiai  ir norėčiau, kad neatimtų žaidimų, juoko ir svajonių, o jas augintų. Kad augintų vaiko pasitikėjimą savimi ir draugais, burtų į komandas, leistų patirti mokymosi džiaugsmą, kad skatintų pačius ieškoti, bandyti, eksperimentuoti, kad parodytų daugybę saviraiškos būdų, kad atskleistų paslaptis  už klasės ribų, kad skaičiuotų giliukus ir rašytų ant krentančių klevo lapų, kad kartu su jautriu, išdykusiu menininku ieškotų atsakymų, kartu  mokytųsi, ir kartu klystu.

Dienoraščiuose ilgiau apsigyvena akimirka. Todėl aš čia, o kartu paskui save  įtraukiu ir Hubertą. Paprastai  manau, kad viskas eina pirmyn, tik ne švietimo sistema. Esu nusivylusi, mažai pasitikinti ir dar mama bumbeklė, bet šį kartą  ieškosiu pozityvo, juo dalinsiuosi.

Rašyti, skaičiuoti daugiau ar mažiau – išmoks. Bet kaip išmokyti norėti mokytis? Mokytoja, plz, uždek tą noro pažinti, sužinoti daugiau bombytę mano vaike, kuris dar tik ieško savo super galių. Aš pažadu padėti.