Praėjo trys mokslo metų savaitės ir su džiaugsmu galiu patvirtinti - viskas gerai, Žemyna apsiprato, o adaptacija tikriausiai jau baigta. Tad dabar galėsime ramiai ir be streso gyventi toliau, o šis įtemptas metas mums pamažu baigiasi.
Tiesa, praėjusią savaitę mokyklos Žemyna nelankė - sirgome. Laiką leidome namuose, mokėmės savarankiškai ir, turiu pastebėti, gerokai greičiau nei mokykloje. Pasiteisino mano idėja visą kursą išeiti anksčiau, kad mokykloje nebūtų vargo. Dabar mokslai Žemynai įtampos nekelia, viskas paprasta, smagu ir įdomu. Labai patinka piešti, klijuoti, lipdyti iš plastilino, o ten tokių darbelių - rankų mankštelių - daug.
Atskiro pagyrimo nusipelnė mokytoja. Labai jaudinausi, nes, kaip minėjau, į valstybinį darželį išleidusi Rikantę susidūriau su auklėtoja, kuri verkiančio vaiko nei kalbino, nei guodė, palikdavo mažiukus vienus. Vyras pastebėjo pro langą, kad Žemynai susigraudinus klasėje, mokytoja ją apkabino, kažką, matyt, guodžiančio pasakė. Jau vien tai mane nuramino - klasėje su vaikais empatiškas, vaikus mylintis žmogus. Ir to man visiškai pakanka. Tada ne taip ir svarbu, kad teko pataisyti mokytoją, mat laiškuose tėvams darė gramatinę klaidą. Smulkmena, pirmoje klasėje gaus pradinukų mokytoją, kurios kvalifikacija galbūt aukštesnė, o priešmokyklinėje… na, išmokys tų raidelių. Jas ir taip jau mokame. :)
Klasėje yra 6 mergaitės ir 15 berniukų. Ir, kaip suprantu, su visomis Žemyna jau randa bendrą kalbą. Be to, rūpinasi bendraklasiu, kuris nemoka lietuviškai ir kalba tik anglų kalba. Matau, kad mano mergytė empatiška, linksma, be galo drąsi ir savarankiška. Labai ja didžiuojuosi. Gaila tik, kad pirmoje klasėje vėl bus performuojamos klasės, keisis ir mokytoja. Galbūt ir nebeliks tų draugių, kurias čia susirado. Tad neatmetame galimybės, kad gal keisime ir mokyklą, bet kol kas džiaugiamės rudeniu, gamta, namais. Linkėjimai.
