Pirmadienį, prieš didžiąją dieną, mudvi su Žemyna dar nulėkėmė į mokyklą. Labai norėjome susipažinti su mokytoja, pamatyti klasę, kad jai būtų drąsiau. Per susirinkimą mokytoja taip ir nepasakė, ar toks susitikimas galimas, bet sumurmėjo, jog ji bus tą dieną mokykloje ir, jei mus įleis, galime užsukti. Įtariau, kad dėl To Viruso greičiausiai neįleis, juk net mažiukus prie darželio pratina mamos stovėdamos lauke. Bet nutarėme surizikuoti. Paėmiau visus daiktus, kuriuos liepė supirkti, neva juos nešame, ir įbėgome į mokyklą. Budinčiosios greit pasiteiravome, kur eiti, užtikrinau, kad esame sutarę su mokytoja, ir nulėkėme. Tespėjome mokytoją pamatyti vos dešimt minučių, bet jau atsirado šioks toks kontaktas, Žemyna pamatė klasę, mokytoją. Paskui atlėkė kažkoks vyrukas aiškinti, kad griežtai negalima nieko įleisti, tai mes ir sprukome lauk, kol mūsų per daug neužkabino :D.
Rugsėjo pirmąją pasipuošusi, su gėlyte rankoje Žemyna iškeliavo į šventę. Iš pradžių buvo tikrai puikiai nusiteikusi, o aš vis jai kartojau eigą, kaip viskas bus - pirmiausia kartu pabūsime šventėje lauke, tada aš palydėsiu tave iki klasės, o į klasę turėsi eiti viena. Matyt, įgrisau, nes vaikas jau man atšovė “Žinau žinau, palydėsi iki klasės”. Tada nurimau - ji žino, viskas gerai.
Atėjus tam laikui, nuvedžiau ją iki klasės ir pasakiau, kad dabar turi eiti viena, su kitais vaikais. Ji bandė kibtis man į ranką, atrodė išsigandusi, bet tvirtai pasakiau - negaliu eiti kartu, turi eiti pati. Ir ji nedrąsiai nuėjo.
Dauguma tėvų jau pirmą dieną paliko vaikus iki vakaro ir išsilakstė į darbus. Prie pravirų durų mačiau, kaip klasės gale nuleidusi galvą sėdi manoji. Kiti vaikai, rodos, kaip čia buvę - bendrauja, pertraukinėja mokytoją, atsakinėja į klausimus. Kaip tokių vaikų tėvams viskas paprasta.
Klasėje apsiverkė vienas berniukas, mokytoja pakvietė jo mamą, kad jį nuramintų. Netrukus pakvietė ir mane - mano jautruolė sėdėjo apsipylusi ašaromis, snarglys iki kelių. Džiaugiuosi, klad mane įleido - vaikai svarbiau už covidą. Bandžiau ją nuraminti, padėjau atlikti užduotėlę parašyti savo vardą, tiksliau, paraginau tai padaryti. Pradėjusi užduotį ji aprimo, susikoncentravo, nukreipė mintis nuo ašarų. Visi vaikai pakabino pelėdas su savo vardu ant lentos. Pasakiau Žemynai, kad jeigu kitą dieną bus baisu, ta pelėda ją saugops, tereikia žiūrėti į ją. Tokie maži “amuletai” baisiose situacijose visada padeda.
Vis paklausdavau Žemynos, ar jau galiu eiti, nes man čia būti kartu negalima. Po trečio paklausimo Žemyna susikaupė ir mane paleido - kokia drąsi mergaitė. Net sunku įsivaizduoti, kiek jos būdo vaikui reikėjo pastangų tai padaryti, tad tąkart ji nugalėjo savo vidinių demonų kariauna. Nepaprasdtai ja didžiavausi, braukiau ašarą už durų. Grįžusi namo jaučiausi, lyg būčiau kalnus nuvertusi, toks emocinis išsekimas.
Bet dar labai daug ką nuveikėme tą dieną - keliavome į miško žygį, žaidėme, sulaukėme senelių svečiuose. Vakarykštė diena atrodė nepaprastai ilga.
Šiandien į mokyklą Žemyną išleidau su tėčiu. Jau reikės būti iki pietų. Matysime, kaip seksis.
