Praėjo Rugsėjo pirmosios šventė. Ji mokykloje šiemet buvo tik pirmokams, bet šventė buvo, pirmoji. Ji privaloma, pirmas kartas kada į mokyklą vaikas žengia kaip pirmokas. Buvo šiek tiek nedrąsu, tačiau džiugu, nauja ir įdomu. Abi pasižiūrėjome programą ir keliavome į klasę, susipažinti su klasiokais ir mokytoja.
Pirma diena mokykloje patiko. Kitą dieną prasidėjo antra diena, paskui trečia. Ir grįžus pareiškė: "nebenoriu į mokyklą". Su vyru susižvalgėme, neišsidavėme, tačiau viduje kilo juokas. Tai tik pats pirmas nenoras į mokyklą, o kiek dar jų laukia ateityje. Pakalbėjome, išsiaiškinome, kad nieko blogo ten nėra. Ryte pati jau šoko is lovos, greičiau greičiau, nes vėl labai patinka mokykloje. Iš tikrųjų džiaugiuosi vaiku, per pirmas dienas susirado draugų, perprato pamokas, kaip reikia elgtis.
Kiekviena diena pilna iššūkių. Tai pastebėjau neseniai pamačiusi, kad nukrampyti Emutės nagai. Kadangi prieš kelis metus buvo tas pats, iškart supratau, kad vaiką labai stipriai paveikė stresas ir žinojau kaip bendrauti su vaiku, nuraminti ir palaikyti. Kolkas nagų nebekramto, kiekvieną dieną aptariame kaip jautėsi, kas patiko/nepatiko ir kodėl negalima kramtyti nagų. Džiaugiuosi, kad vaikas pakankamai subredęs ir supranta kas nutiko. Stengiuosi palaikyti ir padėti mažutei. Tikiuosi tai tik trumpalaikis nerimas.
Kasdien grįžusi iš mokyklos Ema skuba pasiruošti kitai dienai, kruopščiai susideda uniformą, pasiruošia rytojaus batukus, maikutę, susiplanuojame ką įsidės užkąsti per pertrauką. Smagu ir man, naujas etapas, pasakojimai ir kasdieniai atradimai.
