Sveiki.
Sulaukėme paskutinio vasaros savaitgalio. Džiaugiamės, bet mūsų šypsenos slepia nerimą, pramogaujam, bet lyg mintys sukasi kažkur kitur. Paskutinę laisvą savaitę nusprendėme skirti vaiko atsipalaidavimui ir pramogoms - išvykome prie jūros, nes jūros ošimas, pušynų ir smėlio kvapas, bei gaivus sūrus jūros vėjas taip atgaivina, padeda viską pamiršti ir galime pasidžiaugti.
Ema šią savaitę buvo pirmojoje pamokoje mokykloje. Susipažino su klasiokais, mokytoja. Patiko. Mokėjo. Suprato. Šypsena iki ausų. Labiausiai prajuokinęs dalykas buvo tas, kad nuvedus vaiką į klasę, kaip ir daugeliui buvo nedrąsu. Pasiūliau atsisėsti šalia mergaitės, kuri taip pat sėdėjo viena. Manoji šyptelėjo, sako man berniukai labiau patinka ir nuėjo ramstydama sienas, atsisėdo prie berniuko. Nu šaunuolė, neskirsto vaikų, svarbu susidraugautų ir turėtų geriausią draugą/draugę mokyklos suole.
Paskutinis savaitgalis eina ramiai, sulaukėme svečių, Emutė visiem turi aprodyti savo kuprinę ir joje kruopščiai sudėtas mokyklines priemones. Savo kambario niekada nėra taip gražiai susitvarkius kaip susitvarko kuprinę. Manau tai reiškia, jog vaikas labai laukia mokslų pradžios.
Šiandien prisiminėme, jog reikės naujai mokytojai gėlytės, aptarėme kokią gėlę norėtų nešti dukra - rooooožinę, kitokio atsakymo ir nesitikėjau. Keliausim pirkti rožinės gėlytės.
Na ir paskutinės dienos pasiruošimo. Stengiuosi neparodyti vaikui savo nerimo, liūdnos nuotaikos, kad mano kūdikis taip greit užaugo ir jau keliaus i mokyklą. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo vaikučiu, kad ji tokia stipri, drąsi ir vis dar nieko nebijanti gyvenime. Tikiuosi tokia išliks ir visus 12 metų mokyklos suole.
Mama Ieva.
JulijaGlad