-Mama, aš noriu grįžti į darželį…
Su tokiais žodžiais atsikėlė Evutė po pirmos savaitės mokykloje. Tokie jausmai mums visiems pažįstami ir natūralūs, tad nė nerimauju, nes matau kaip jai iš tikrųjų patinka mokykloje, grįžta visad geros nuotaikos, daug pasakoja apie naujus draugus, pamokas bei mokytoją, ką valgė pietums (TAIP! Jai patinka mokyklos maistas. Kaip džiaugiuosi, kad nereiks pergyventi, kad vaikas ten alkanas).
Beje, ji jau grįžta savarankiškai!
Aš tiek nerimavau, kaip jai seksis pargrįžti pačiai, vis nenorėjau pripažinti, kad ji jau pakankamai didelė ir gerai pažįsta kelią iki namų. Tačiau visgi mes laukiame prailgintos grupės bei būrelių. Manau, kad ir vaikui bus smagiau, naudingiau ir mums ramiau, na, nebent visai nepasiteins. Nepabandęs juk nesužinosi.
Būreliai… Eva labai "išranki" šiuo klausimu. Arba tiesiog tingi ir sukčiauja :) Mes norime paskatinti išsirinkti vieną būrelį, kuris tikrai patiks jai pačiai bei nebūtų prievolės jausmo lankyti, o malonumas daryti tai, kas patinka.
Pamenu, aš sau vaikystėje rinkdavosi būrelius pati. Tėvai tik atsakydavo ar gali sau leisti finansiškai, ar ne. Beje, taip pat pati nuspręsdavau, kada nustosiu lankyti, kad ir po dienos. Niekada nesu girdėjus "negali mesti", "privalai pabaigti/siekti" ir panašių žodžių, nesu taip pat girdėjus ir atvirkštinio varianto - "jei blogai mokysies, turėsi mesti šokius". Bandau taikyti tą pačią taktiką, nes turėjau laisvę rinktis, spręsti ir būti atsakinga už savo pasirinkimus. Šiuo metu Eva renkasi tarp anglų kalbos ir šokių ir gal nuspręs lankyti abu, o gal nei vieno, būs matyti.
P. S. Giliai širdyje viliuosi, kad ji pasirinks šokius, nes ir pati labai mėgau pajudėti, bet čia jau jai paliksiu spręsti :)
Linkėjimai nuo Evos.
