Palinkėjimas vaikams: "Skaitykite tai, kas traukia, o ne aklai sekite mokytojų rekomendacijomis"

Palinkėjimas vaikams: "Skaitykite tai, kas traukia, o ne aklai sekite mokytojų rekomendacijomis"

Lietuvos individualiosios psichologijos draugijos atstovas ir individualiosios psichologijos konsultantas Algirdas Brukštus vienu metu skaito penkias–šešias knygas ir būtinai viena iš jų būna ir grožinė knyga. „Svarbu rasti savo mėgstamus autorius ir savęs nebausti už tai, kad mokydamasis mokykloje neperskaitėte visos privalomos literatūros. Kai kurioms knygoms reikia subręsti“, – sako  Algirdas Brukštus. Ko būtų galima pasimokyti iš knygų veikėjų? Kiek naudingumo jausmas turi įtakos mūsų laimei? Kaip padėti vaikui rasti jo pašaukimą?

Jūsų dėmesiui – pokalbis apie knygas ir išankstinius nusistatymus su individualiosios psichologijos konsultantu Algirdu Brukštumi.

Ar tiesa, kad po truputį keičiasi žmonių požiūris į psichologus ir psichoterapiją? Ar jaučiate požiūrio į psichologus kaitą?

Tiesa. Ypač jaunimas daug drąsiau kreipiasi. Dabar jau daugeliui darosi aišku, kad konsultantas ar psichoterapeutas gali būti tuo žmogumi, kuris bus su tavimi, kai bandysi įveikti daugiau ar mažiau sunkią gyvenimo atkarpą. Gali būti, kad prie mažesnės baimės kreiptis prisidėjo mokyklų psichologai, tarp kurių yra tikrai puikių.

Kokius signalus siunčia žmogus, kuriam reikalinga psichologinė pagalba? Ar skiriasi suaugusiųjų ir vaikų signalai?

Vaikų signalų spektras gali būti labai įvairus – nuo didelio nepaklusnumo ir maišto iki visiško užsidarymo savyje. Tai gali pastebėti tiek tėvai, tiek mokytojai. Tačiau pirmiausiai siūlau netempti vaiko pas psichologą, kad jis padarytų neklaužadą „normalų“. Rekomenduoju pirmiausiai patiems tėvams pasišnekėti su psichologu, nes dažniausiai vaiko siunčiami signalai yra apie tai, kad kažkas ne taip vyksta artimiausioje vaiko aplinkoje – šeimoje ar mokykloje.

Kiek naudingumo jausmas turi įtakos mūsų laimei? Pavyzdžiui, pagrindinis knygos „Paikas Funius“ (leidykla „Nieko rimto“) veikėjas niekaip neranda savo pašaukimo, jaučiasi nenaudingas, o aplinkiniai jam dėl to neduoda ramybės ir jis jaučiasi prastai.

Esu individualiosios (A. Adlerio krypties) psichologijos konsultantas. Čia viena pagrindinių sąvokų yra bendrumo jausmas – mes nesame atskirti vienas nuo kito,  priklausymas vienai ar kitai visuomenės grupei kaip ir buvimas naudingam yra įspausta mūsų prigimtyje. Funius – ne išimtis. Jo bendruomenė yra Gentis ir jis jai priklauso, nors ir ne visai atitinka bendruomenės standartus, galima sakyti, yra toks kaimo kvailelis. Seniau kiekvienas kaimas turėjo savo kvailelį, jo dėka kiti bendruomenės nariai galėdavo jaustis svarbūs ir reikšmingi. Iš kitos pusės, tokie kaip Funius yra labiau empatiški, atjaučiantys, bet ir labiau pažeidžiami, jie turi ploną socialinę odą ir jiems yra sunkiau rasti savo vietą. 

Kaip padėti vaikui rasti jo pašaukimą? Ar kiekvienas turime savo pašaukimą?

Manau, kad kiekvienas, tik ne kiekvienas juo sekame. Ne visada šis pašaukimas atitinka šiuo metu labiausiai vertinamų profesijų sąrašą, o tėvai juk nori, kad mes užaugę būtume laimingi ir viskuo apsirūpinę.

Čia noriu prisiminti dar vieną knygą – Paulo Coelho „Alchemiką“. Ši knyga – tai pasakojimas apie asmeninės legendos, to paties pašaukimo, įgyvendinimą. Asmeninė legenda – tai, galima sakyti, tavo šio gyvenimo tikslas, karščiausias troškimas, tai, dėl ko tu gimei, ką visuomet norėjai daryti. Šio gyvenimo Opus Magnum. Kiekvienas, būdamas jaunas, gerai žino, ką norėtų atlikti gyvenime. Viskas tada aišku, viskas atrodo įmanoma, lengvai pasiekiama. Tačiau metai bėga, mes vis labiau įsijungiame į visuomenę, tampame jos sudedamąja dalimi, o visuomenė, pamačiusi, kad mes jau prisirpę, įjungia mus į didžiulį mechanizmą, sociumą ir nori, kad mes, kaip to mechanizmo sraigteliai, kuo geriau atliktume mums patikėtą funkciją. Tačiau ši funkcija ne visada sutampa su mūsų karščiausiu gyvenimo troškimu. Retai kuris atlaiko šį milžinišką spaudimą ir ryžtasi eiti savo pasirinktu keliu. Ši knyga apie tai, kaip galima gyventi ir likti savimi, o ne tapti kažkieno kito asmeninės legendos dalimi. Pirmiausiai tėvų, kurie nori, kad mes padarytume tai, kas nepavyko jiems. Ši knyga apie tai, kad, nežiūrint į gyvenimo sunkumus, inerciją ir gundymus, ši legenda vis tik gali būti įgyvendinta, o kai to imiesi, tau padeda visas pasaulis, nes tu pradedi gyventi savo gyvenimą. Kaip sako išmintingi žmonės, teisingas veiksmas neturi atoveiksmio.

Manau, kad pagrindinis dalykas yra įsiklausyti į vaiko sielos judesius, polinkius ir padėti jam rasti visuomenėje tokią vietą, kurioje tas jo pašaukimas galės kuo geriau skleistis ir augti. Žinoma, tai didelis iššūkis tėvams.

Mes dažnai turime daug įvairių išankstinių nusistatymų ir klaidingų pirmųjų įspūdžių. Pvz., susipažįstame su žmogumi ir jis pasirodo nedraugiškas, nors vėliau tampa geriausiu draugu. Vaikas, kuris nenori niekur dalyvauti, laikomas tingiu ir pan. Kaip gyventi, kad tie išankstiniai nusistatymai nekenktų mūsų ir aplinkinių gyvenimo kokybei?

Labai sunkus uždavinys. Mes jau taip surėdyti, kad tarp mūsų ir pasaulio visada yra įsiterpusi pasaulio suvokimo sistema, kuri mums leidžia sąveikauti su pasauliu. Labai suprimityvinus, tai kažkas panašaus į kompiuterio operacinę sistemą. Aš manau, kad kažkokią jos dalį mes jau atsinešame gimdami, o kitą mums „suinstaliuoja“ ta aplinka, į kurią mes patenkame gimę: tėvai, seneliai, sesės, broliai ir t. t. Visi jie mums aiškina, kaip turime „teisingai“ suvokti pasaulį. Taip pat įvairios gyvenime pasitaikiusios sunkesnės situacijos, kurių metu mes atrandame savo būdus, kaip įveikti sunkumus. Taip susiformuoja mūsų išankstinės nuostatos. Pagrindinė jų užduotis yra padėti išgyventi pasaulyje, tačiau kartais tos nuostatos būna labai siauros ir nelanksčios.

 

Dar mes dažnai mėgstame klijuoti etiketes, užbėgti įvykiams už akių. Tą puikiai iliustruoja knygos „Paikas Funius“ veikėjai, kurie stengiasi, kad įvyktų tai, ką vis kartoja žmonės. Pvz., sumuštinis visą laiką nukrenta sviestu į apačią, reklamos per televizorių visada baisiai garsios, vaikai visada nubunda kelis kartus per naktį (nedaug kas sako, kad vaikas nubunda tiktai dieną). Juk yra ir toks posakis „dabar tai prisikalbėjai“. Ar visgi įmanoma prisikalbėti? Gal žmonėms paprasčiau gyventi, kai jie galvoja, kad žino, kas bus?

Žmogui reikia saugumo. Jei aš visiškai negalėčiau pasakyti, kas bus ateityje, mane suimtų klaikus nerimas. Aišku, aš ir negaliu žinoti, kas bus ateityje. Aš nežinau, kas bus kitą akimirką, bet bent jau manau, kad kažkiek žinau. Turėdami vienokią ar kitokią patirtį mes darome apibendrinimus ir taip atsiranda žodžiai „visada“ arba „niekada“. Su jais mums lengviau gyventi. Todėl, jei kartais gyvenimo kelyje susiduriame su priešingais faktais, tai dažniausiai jų nepastebime, neįsileidžiame, nes jie griauna mūsų saugumo jausmą. Funiaus gentis būtent tuo ir užsiima, kad padeda žmonėms išlaikyti stabilaus gyvenimo iliuziją.

Ar mėgstate skaityti knygas? Ar turite savo mėgstamiausią?

Knygas skaitau nuolat. Kokias penkias–šešias vienu metu. Nuo mažens skaitymas man buvo kažkas TOKIO. Šeimoje mačiau skaitant savo krikštatėvį, senelio brolį Aloyzą, o dar labiau pamišusi dėl skaitymo buvo mamos sesuo Onutė, kurios dėka ir aš pamišau, ir toks išlikau iki šiol. Skaitau labai įvairią literatūrą, tačiau viena iš tų penkių–šešių visada yra grožinė. Neseniai labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad leidykla „Nieko rimto“ yra išleidusi mano mėgiamo autoriaus Luiso Sepúlvedos knygą „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“. Perskaičiau su didžiausiu malonumu. Taigi, vaikų knygos mane taip pat domina. Jose autoriai sugeba save atskleisti labiau nei suaugusiems skirtose. Suaugusiems stengiamasi rašyti „protingai“, o tai ne visada knygai išeina į gerą.

Ko palinkėtumėte visiems skaitantiems vaikams?

Neišduoti knygų, neiškeisti jų į paprastesnes, labiau viliojančias laisvalaikio leidimo priemones. Ir skaityti tai, kas traukia, surasti savo mėgiamus autorius, o ne būtinai sekti mokytojų rekomendacijomis. Išduosiu paslaptį. Mokykloje beveik neskaičiau privalomos literatūros. Didžioji jos dalis nėra skirta vaikams. Prie kai kurių kūrinių, kuriuos vertė skaityti mokykloje, priėjau tik kokių penkiasdešimties. Atrodo, kad mokytojai netiki, kad išėję iš mokyklos vaikai dar kada nors skaitys, todėl ir kemša visą pasaulinės literatūros klasiką. Manau, kad šitaip jie, bent jau dalinai, tikrai atbaido vaikus nuo skaitymo.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė