Mūsų pasiruošimas naujam etapui prasidėjo dar birželio mėnesį, kuomet sužinojome, kokią priešmokyklinę klasę lankysime ir kokia bus mokytoja. Pirmoji reakcija nebuvo iš lengvųjų. Dukrytė Elena vis klausinėjo, kodėl reikės eiti į naują grupę, ar auklėtoja dar negali jų pasilikti. Buvo ir ašarėlių, ir liūdesiuko. Grįžus vakare tėčiui iš darbo, susėsdavome visi kartu ir kalbėdavome apie tai, jog suprantame, kad jai šiuo metu yra liūdna, kad tai yra natūralu taip jaustis ir kad mes visuomet ją palaikysime ir be galo mylime. Labai daug padėjo ir auklėtoja, kuri su vaikais taip pat kalbėjosi apie tai. Ji labai gražiai paaiškino, kad jie jau dideli ir keliaus į mokyklą, o pas ją liks tik maži vaikiukai. O juk niekas nenori būti su mažiukais! Ji pažadėjo, kad kiekvienas galės ją aplankyti, pasilabinti pamačius kieme ir ji jų neužmirš. Auklėtoja suorganizavo mini išleistuves (dėl karantino negalėjo vykti oficialios) su atsisveikinimo dovanėlėmis ir vaišėmis ir tai vaikams padarė didelį įspūdų.
Liepos mėnesis prabėgo labai ramiai, leidžiant atostogas prie jūros, besisvečiuojant pas senelius kaime, krikšto mamą ar su draugais.
Prasidėjus rugpjūčiui tėveliai grįžo į darbą, o dukrytė į darželį. Tuomet vėl pradėjome kalbėti apie tai, kad jau nuo rudens ji keliaus į naują grupę, kuri vadinsis klase, kad jų lauks mokytoja ir, kad jie jau pradės ruoštis mokyklai. Ji labai džiugiai tai priėmė ir ėmė su nekantrumu laukti, kada ateis tas rugsėjis.
Ši savaitė prasidėjo su išgyvenimais. Pirmadienį vakare paguldžius dukrytę miegoti, ši pradėjo verkti ir pareiškė, kad nebenori eiti į darželį. Paklausus, kodėl, atsakė, jog dėl to, kad nebebus jų auklėtojos ir reikės eiti į kitą grupę. Mes vėl ilgai kalbėjome apie tai, kaip ji jaučiasi, kaip viskas bus. Galiausiai pavyko nuraminti ir antradienį į darželį iškeliavo su šypsena. Džiaugiuosi, jog pasitaikė proga pabendrauti su vaikų psichologu, kuris davė keletą puikių patarimų, kaip palengvinti šį etapą ir padėti vaikui kuo lengviau išgyventi visas emocijas. Labai svarbu leisti vaikui išgyventi visas emocijas (liūdėti, verkti). Kad vaikui būtų lengviau atsisveikinti su auklėtoja, pasiūlė paruošti dovaną (parašyti atsisveikinimo laišką ir nupiešti piešinį). Taip pat leisti vaikui neštis į darželį kokį nors jo labai mylimą žaisliuką ar kitą daiktą, kuris jam yra labai svarbus. Nes tai irgi labai ramina. Ir svarbiausias patarimas - kuo dažniau apkabinti savo vaiką ir sakyti, kad myli jį.
Gyvenant mažame mieste, nori nenori tenka susidurti su kalbomis apie auklėtojas: kuri iš jų geresnė, kurios darbo metodai priimtinesni, kuri labiau patinka. Iš anksto mokytojos nesirinkome. Atsiribojome nuo visų kalbų. Nesistengiu susidaryti išankstinės nuomonės, nepažinodama žmogaus. Ir šiaip, manau, kad svarbiausia, kad tas žmogus, kuris mokys mano vaiką, pirmiausia patiktų jam. Jei dukra grįžta iš darželio ir sako, kad myli auklėtoją ir rytoj vėl nori su ja susitikti, vadinasi viskas yra gerai.
Tad tokios tos mūsų paskutinės pasiruošimo dienelės...
Aistia
kodelcia