Nors jau gerokai daugiau laiko praėjo nei savaitė..
Pirmosiomis savaitėmis su mokslais buvo liūdnoka.. Kelias dienas stengėsi mokintis, o paskui net mokykloje nič nieko nedarė. Tai tekdavo namuose atlikti ne tik namų darbus, bet ir tai, kas turėjo būti atlikta pamokų metu. Tai antroji savaitė mums visiems buvo labai sunki. Pijus turėjo suprasti, kodėl reikia mokintis ir kad vis viena reikės viską padaryti. O man reikėjo begalės kantrybės, kurios kartais pristigdavo. Vieną dieną buvo lūžis. Man nuo pokalbių skaudėjo liežuvį (nemaniau, kad taip gali būti), o Pijui – skaudėjo sėdynę nuo sėdėjimo ir žiūrėjimo pro langą. Buvo pikta, kad vaikas moka ir sugeba, bet tiesiog užsispyręs sėdi ir nerašo. Juokas pro ašaras, ašaras... Bet tada kažkas įvyko, kažkas apsivertė jo viduje.
Ir tas virsmas kol kas tęsiasi iki dabar. Pijus pradėjo dirbti ir mokykloje, ir namuose. Pradėjo nešti pagyrimus. Pirmąjį savo diktantą parašė aukštesniu lygiu – kad ir ką tai reikštų (įtariu, kad tai gerai). Žinoma visko dar būna, ir atsipalaidavimo, ir namų darbų, bet viskas eina į priekį. Džiaugiamės vaiko pasiekimais.
Kas padėjo persilaužti net nežinau. Gal tikslo siekimas...? Pijus labai nori mokintis groti gitara. O į gitaros pamokas priima nuo antros klasės (privačios pamokos šalia namų). Tai reikia ten einant gerai valdyti ir raides, ir skaičius. Nupiešėm ant lentos virs stalo gitarą, kad visada būtų matomas siekiamas tikslas.
Mokslai mokykla nepasibaigė. Pradžioje į mokyklą eidavome pėsčiomis šnekučiuodamiesi. (Atstumas iki mokyklos – 3 autobuso stotelės). Kelionės metu mums reikia praeiti dvi perėjas. Viena jų reguliuojama, kita - ne. Pasivaikščiojimų rezultatas – išmoko saugiai vienas pereiti perėjas. Šis mėnuo buvo kupinas iššūkių, naujovių. Tikiu, kad bus daug dar banguojančių kalnelių.. Bet vis viena einame pirmyn!
