Kai dar buvau maža mergaitė, tokia, kaip jūs, su tėvais persikėlėme gyventi į vienkiemį netoli seno, tankaus miško. Dienomis tėtis išvažiuodavo į darbą, mama sodindavo gėles, ausdavo juostas ir kepdavo juodą duoną, o aš, ištyrinėjusi pievą, esančią prie namų ir trokšdama kažko naujo, su kiekviena diena vis mažiau galėjau atsispirti pagundai įžengti į senąją, savo paslaptimi viliojančią girią. Sakysit, kad vaikui pavojinga eiti vienam į girią, tačiau tada buvo kitokie laikai, vaikai dirbdavo tuos pačius darbus, kaip ir suaugusieji, ir tėveliai labai jais pasitikėdavo, todėl ir man , mamai pasakius, kad išeinu patyrinėti girios, mama tik atliepė, kad nepamirščiau kažkaip pasižymėti kelio, kad nepasiklysčiau, tai aš pasiėmiau gabalą kreidos, eidama žymėsiuos pakelės medžius, taip rasiu kelią namo, ir išėjau. Pro medžius brautis teko neilgai, greitai priėjau plyną kalnelį miško apsuptyje, ant kurio augo didžiulis, šakotas ąžuolas, kamienu, kurį apglėbti galėtų mažiausiai 7 tokios mergaitės, kaip aš. Sužavėta jo didybės ir jėgos, pribėgau pasisveikinti. Ąžuolas nustebo, papurtė savo šakas ir man ant galvos nukrito vienas giliukas su lapeliu ir sako :
- Laba diena, geroji mergaite, atleisk, tačiau karalienė šiuo metu kalbėtis negali, todėl pasiuntė mane, kad susipažintumėme, aš esu princas Kepurėtasis pirmasis, o čia mano galingoji mama, girios karalienė Rudoji. O kuo tu vardu ir ką čia veiki?
Aš tik suspėjau pasakyti savo vardą ir kad išėjau susipažinti su giria, kai nekantraudamas giliukas ėmė kalbėti toliau. Jam dar nebuvo tekę kalbėti su žmogumi ir pasakoti savo mamos karalienės istorijos, todėl negalėjo nustygti vietoje, tik spurdėjo mano delne, kad net sunku buvo išlaikyti, todėl prisėdau ant žolytės, pasidėjau princą Kepurėtąjį pirmąjį ant kelių ir suklusau.
- Geroji mergaite, kad tu žinotum koks čia prieš 800 metų buvo didelis ąžuolynas. Ąžuoliukai taip mylėjo šią žemę, kuri jiems kėlė iššūkių... priesmėlis, priemolis, vandens gysla keliasdešimt metrų po žeme, tai tik stiprino girių galiūnus, jie su mielu noru leido šaknis gilyn, tapdami vėtrų nepalaužiamais ir nepalenkiamais. Kol dar ąžuoliukai buvo jauni ir liesi, iš gretima esančio kaimelio ateidavo senolės su mergaitėmis prisipjaustyti sidabrinės ąžuolų žievės, kurią parsinešusios namo sudžiovindavo ir darydavo nuovirus, sakoma, kad mūsų žievė turi kraujavimą stabdančių, priešuždegiminių savybių. Kai ąžuolynas sulaukė 100 metų, ėmė brandinti giles, jų ateidavo rinkti jau tų, kadais buvusių mažų mergaičių provaikaitės, jos virdavo gilių kavą, kuri padėdavo atgauti jėgas po sunkių ligų. Tačiau prieš 500 metų ištiko nelaimė, sudegė visas kaimas, o žemes pasisavino galingas bajoras, jis džiaugėsi atradęs tokį didelį ąžuolyną, tačiau ne dėl šio grožio, o dėl labai kietos, sunkios, gražaus atspalvio, atsparios vandeniui ir stiprios medienos, puikiai tinkančios statyboms, todėl be skrupulų iškirto visus ąžuolus ir pasistatė dvarą. Lieka paslaptis kodėl paliko nenukirstą mano mamą. Bet ir šiam bajorui nepasisekė, vieną naktį trenkė žaibas, sudegė visas dvaras. Žmonės ėmė bijoti šios vietos, todėl ilgą laiką čia niekas negyveno, per tą laiką, buvusio ąžuolyno vietoje paukščiai ir žvėrys pasėjo naują mišką, kurį dabar matai, o mano mama tapo jo karaliene, seniausiu medžiu girioje, o gal viena iš seniausių ir Lietuvoje, tačiau nesivaržė su seniausiu, kone
2000 metų siekiančiu Stelmužės ąžuolu, šis yra visos Lietuvos ąžuolų karalius, turintis dar du senus patarėjus, Adamavo ir Glitiškių ąžuolus.
Aš sėdėjau ir klausiaus istorijos, vienu metu išpūtusi akis, kitą kartą nubraukdama ašarą, o širdis prisipildė tos kadais čia buvusios galybės. Žinojau, kad princas galėtų dar daug istorijų papasakoti, tačiau jau per ilgai užsibuvau girioje, todėl pakėliau giliuką į ąžuolą, tariau iki pasimatymo ir sekdama ant medžių paliktomis nuorodomis grįžau namo. Iš darbo jau buvo grįžęs ir tėtis. Papasakojau tėveliams kokį nuotykį patyriau, o jie pasiūlė kitą dieną prie karalienės Rudosios nueiti kartu ir pakabinti joje sūpynes, kad galėčiau klausytis istorijų supdamasi. Nekantriai laukiau rytojaus.