Ką žinoti tėvams, kad adaptacija pirmokui būtų kuo lengvesnė?

Ką žinoti tėvams, kad adaptacija pirmokui būtų kuo lengvesnė?

Ką vertėtų žinoti tėveliams, kad adaptacija mokykloje būtų kuo lengvesnė? Kokie būtų patarimai ir pasiūlymai, kaip kalbėtis su vaiku, kokių klaidų nedaryti, nuo kada pradėti apie tai kalbėti? Galiausiai, kaip suprasti, kad vaikas jau visiškai subrendęs ir pasiruošęs eiti į mokyklą?

Į visus šiuos klausimus atsako „Šiaurės licėjaus“ pradinio ugdymo mokytoja Valdonė Navickaitė.

Pasirengimo mokyklai rodikliai – fizinė, intelektinė, socialinė-emocinė branda

Vaikai, ateinantys į mokyklą – labai skirtingi. Skiriasi jų fizinė, intelektinė, socialinė - emocinė branda. Tad į ką tėveliai turėtų orientuotis vertindami, ar vaikas pasiruošęs mokytis?

Priimta manyti, kad pagrindinis rodiklis, apibrėžiantis, ar vaikas subrendęs mokyklai, yra jo amžius. Tais metais, kai sukanka septyneri, dauguma vaikų ir tampa pirmokais. Dažniausiai tokio amžiaus vaikai iš tiesų jau pasirengę priimti naujos veiklos taisykles, susidoroti su naujais iššūkiais.

Tačiau neretai pasitaiko, kad jau penkiamečiai – šešiamečiai yra ypač žingeidūs ir imlūs naujai informacijai, pažįsta raides, pradeda skaityti, neblogai skaičiuoja. Tokiu atveju reikia kreiptis į pedagoginę-psichologinę tarnybą, kurios specialistai išsamiai įvertins įvairius vaiko brandos aspektus ir pateiks rekomendacijas dėl tolesnio ugdymo. O šie brandos aspektai  - įvairūs.

Fizinę vaiko brandą apibrėžia tokie rodikliai, kaip:

  • bendra sveikata, 
  • fizinis pasirengimas, 
  • judesių koordinacija, 
  • pirštų motorika, 
  • geras regėjimas ir klausa ir pan.

Intelektinį pasirengimą rodo:

  • aktyvus domėjimasis pasauliu, 
  • probleminio loginio mąstymo pradmenys, 
  • išlavėjusi kalba, 
  • elementarūs matematiniai vaizdiniai, 
  • gebėjimas ilgėliau išlaikyti dėmesį, 
  • valingos atminties pradmenys. 

Priešmokyklinio mažiaus vaikai dažniausiai būna labai smalsūs, tyrinėja aplinką, daug klausinėja, domisi knygomis.

Labai svarbūs socialiniai - emociniai įgūdžiai. Vaikas geba susivaldyti, turi susiformavusius praktinius mokėjimus ir įgūdžius – pats apsirengia, susitvarko darbo vietą, laikosi higienos įgūdžių ir pan. Būsimasis mokinys dažniau siekia būti savarankiškas, stengiasi valdyti savo emocijas, pratinasi užduotis atlikti iki galo, noriai bendrauja su bendraamžiais, žaisdamas paklusta ir laikosi taisyklių. 

Pasirengimas mokyklai prasideda toli gražu ne paskutiniais ikimokyklinės vaikystės metais

Tiesiogiai ar netiesiogiai mokyklai vaikus rengiame jau nuo gimimo. Pirmiausia – savo pavyzdžiu bei įsiklausydami ir girdėdami mažylius mokome išreikšti savo jausmus, tinkamai bendrauti, susidoroti su iškilusiomis problemomis, formuojame pirmuosius savarankiškumo įgūdžius, pratiname laikytis dienos režimo.

Ugdome  poreikį skaityti knygas, norą pažinti pasaulį, atrasti, suprasti, atsakyti į klausimus.  Nes viso to, tik kitame lygmenyje, reikės ir mokykloje. Kalbėdamiesi su vaiku, atverdami naujas knygas, skaitydami pasakas, dainuodami lopšines, keliaudami, lankydamiesi teatruose ir pan., mes rengiame vaiką naujam mokykliniam gyvenimo etapui.     

Paskutinieji metai prieš mokyklą

Na, o kryptingesnis, labiau apibrėžtas pasirengimas prasideda paskutiniaisiais metais prieš mokyklą, t.y. kai vaikui sukanka 5-6 metai. Į šį procesą sėkmingai įsijungia ir pedagogai, kurie siekia realizuoti priešmokyklinio ugdymo programos nuostatas. Tad priešmokyklinukų mokytojai labai aiškiai, tikslingai ir nuosekliai, ugdydami svarbiausias kompetencijas, veda vaikus  link mokyklos  slenksčio. 

Taip penkiamečiams - šešiamečiams tėvai, mokytojai dar plačiau praveria vartelius į didesnių atradimų, pažinimo, o taip pat ir raidžių bei skaičių pasaulį. Kryptinga veikla, kurioje lavinami dėmesio, atminties bei mąstymo gebėjimai, pirmosios grupinės užduotėlės, kuriose vaikai pratinasi sutarti ir siekti bendro tikslo, ar didesnės dėmesio koncentracijos bei susikaupimo reikalaujanti individuali veikla, pasinaudojus kad ir šiuo metu tokia gausia priemonių priešmokyklinukams pasiūla - visa tai rengia vaiką mokyklai. 

Šiame pasirengimo mokykloje etape ypač svarbus „susikalbėjimas“ tarp tėvelių ir mokytojų. Be tinkamo bendradarbiavimo, rezultatų nepasieksime. Labai svarbu, kad ir pedagogai, ir tėveliai į pasirengimą mokyklai ir į patį ugdymosi procesą žvelgtų panašiu kampu ir eitų viena kryptimi. Tad svarbiausia, įsiklausyti ir išgirsti vieniem kitus.

Būsimojo pirmoko lūkesčiai 

Be svarbių pažintinės, intelektinių gebėjimų lavinimo veiklų, ypač svarbu suformuoti tinkamas nuostatas būsimos mokyklos atžvilgiu. Į mokyklą vaikas ateina norėdamas pažinti pasaulį, rasti atsakymus į pačius įvairiausius klausimus,  išmokti tai, ko anksčiau nemokėjo. Tad jis turi žinoti, kad jį pasitiks geranoriškai nusiteikę mokytojai ir bendramoksliai. Taip pat  labai svarbu, kad mažylis suprastų, jog mokytojas – vyresnis draugas, visada linkęs geranoriškai padėti, kuris ne tik veda  pažinimo takeliu, bet kuriam galima išsakyti problemas, nerimą, savo norus, nuomonę.

Vaikui reikia aiškinti, kad mokykloje reikės laikytis tam tikrų taisyklių, jo bus prašoma atlikti vienus ar kitus darbelius. Tačiau svarbu, kad būsimasis mokinys suprastų, kad visa tai ne šiaip reikalavimai, o raktas į didžiausią sėkmę kopiant į mokslo ir žinių kalną. 

Dar labai svarbu, kad jau ateidamas į mokyklą vaikas iš anksto susikoncentruotų tik į savo asmeninius augimo, tobulėjimo tikslus, ir mes, tėveliai, pedagogai skatintume vaikus džiaugtis, didžiuotis tik savo asmeniniu augimu bei pažanga (siekti išvengti lyginimo, konkurencijos).

Turbūt didžiausią klaidą daro tie tėvai, kurie galbūt remdamiesi savąja patirtimi ar išlikusiu gaju sovietinės mokyklos šleifu, tarsi baugina būsimąjį pirmoką formuodami nuostatą, kad  artėja sunkusis vaiko gyvenimo etapas, kuriame bus daug suvaržymų, griežtų taisyklių ir sunkios veiklos. Tarsi vaikystė septynmečiui jau baigėsi.   

O norėtųsi, kad vaikai tvirtai žinotų, kad mokykloje jų laukia dar nepatirti nuotykiai ir atradimai, kitokia, bet tikrai ne mažiau maloni veikla ir kad sulig kiekviena tokia veikla, diena, praleista mokykloje, jis auga ir tobulėja. Žinoma, kiekvienai veiklai atlikti reikia įdėti pastangų. Tas pats bus ir mokantis. Bet viskas yra tikrai įveikiama, pasiekiama. Svarbiausia – tikėti savo jėgomis ir būti nusiteikusiam pažinimo keliu keliauti savarankiškai.  Nes „Mokytojas praveria duris. Bet įeiti reikia pačiam“ (Kinų patarlė).

Sėkmės!