Apie Gabrielės didžiąją dieną man labai sunku rašyti.
Vis kaupiau mintis, o jos nesidėliojo , bent jau ne ta linkme, kuria norėčiau.
Aš praleidau labai svarbią akimirką jos gyvenime. Dalyvavau nuotoliniu būdu. Mūsų mažą princesę į mokyklą palydėjo tėtis. Jis įamžino jos pirmo varpekio (skambučio) skambesį, pirmus žingsnius į mokyklos pastatą ir pirmas šypsenas jau pirmokės statuse.
Kaip bjauriai skamba, bet tokia realybė.
Man rugsėjo pirma buvo ta diena, kai važinėjau pirmyn atgal vėžiodama ir rinkdama vaikus. Palikusi Ignotą darželyje, skubejau namo, kad spėčiau nuvežti vyriausia vaiką. Simonui baigėsi, parvežiau jį. Suruošiau Gabrielę ir lėkiau Ignoto iš darželio. Ir ten strigom. Jis kaip tyčia tą dieną tokiom lėtom apsukom viską darė, kad mes tik iš darželio išvažiavom tą valandą, kai prasidėjo Gabrielės šventė. Paklausti kodėl aš jį pasiėmiau? Nes Gabrielės šventė vyko 12 valandą, o mažajam prizadeta, kad mama visada pasiims, kai jis valgys sriubą ir antrą.
Pas Gabrielę atvykom, kai jau visi laukė išeinančių vaikų iš klasės. Džiaugiuosi, kad dukra supratinga ir dėl to neliūdėjo, bet man širdyje liūdesio už abi.
Bet koks nepakartojamas jausmas užliejo pamačius mažą mergaitę, kuri išdidžiai keliavo mūsų link suprasdama, kad ji jau mina naują kelią. Kelią į savo šviesią ir gražią ateitį.
floryte
JulijaGlad