Rugsėjis jau persirito į antrąją pusę, o mes, išgyvenę pirmuosius naujo rudens sunkumus, pamažu stojame į savo vėžes. Kiekevienas rytas prasideda gan anksti, apie 6 val., nes dukrytė yra visiškas vyturys, tad nėra jokių kliūčių atsikelti. Beje, ir savaitgaliais keliasi tuo pačiu metu, o tėveliams taip norisi dar pamiegoti. Po to, bežiūrint animacinius filmukus, laukia apsirengimas, kasų pynimas, lengvas užkandis ir jau galime keliauti į darželį. Džiaugiamės, jog darželis yra prie pat namų, tad neskubėdamos pasiekiame jį per kelias minutes. Tėvai vis dar yra neįleidžiami į darželį, tad palinkime viena kitai "geros dienos", atsisveikinimo bučkis ir dukrytė keliaują į savo grupę. Ir svarbiausias ryto akcentas - sulaukti, kol dukrytė prieis prie lango ir pamojuoti.
Nors priešmokyklinėje grupėje yra privalomas tik pusės dienos lankymas, bet dukrytė būna joje visą dieną, kadangi tiek tėtis, tiek mama yra dirbantys pilną darbo dieną. Ją pasiimame apie 17 val. Į savaitę du kartus dukra keliauja į teatro šokio studiją, kur jai labai patinka, ypatingai daug kalba apie šokio mokytoją ir su nekantrumu laukia užsiėmimų. Kitomis dienomis, jei būna geras oras, po vakarienės keliaujame pasivaikščioti, žaidžiame stalo žaidimus, piešiame, pasidarome filmų vakarą. 21 val. metas praustis, valytis dantis ir keliauti į sapnų karalystę. Tad taip atrodo mūsų mokslų - darbo dienos.
Šią savaitę turėjome pirmą tiesioginį susitikimą su auklėtoja, nes įvyko tėvų susirinkimas. Buvome supažindinti su ugdymo programa, vaikų vertinimu, bendromis darželio taisyklėmis, kokios pagalbos galime tikėtis, susipažinome su kitais tėvais. Auklėtoja pasirodė kaip labai šiltas, supratingas žmogus, puikiai išmananti savo darbą. O ir dukrytė kiekvieną dieną, grįžusi iš darželio, vis kalba, kokia gera yra auklėtoja, kaip jie mokosi raideles, eilėraščius, smagiai žaidžia lauke. Iš pradžių truputį nerimavome dėl to, ar pavyks jai susirasti naujų draugų, nes iš senosios grupės beliko tik keli vaikai, o atėjo daug naujų. Bet jau dabar ji turi dvi naujas geriausias drauges, o su viena iš jų dar ir lanko šokius, tad baimės ir nerimo kaip nebūta.
Tad taip ir keliaujame mažais žingsneliais per rugsėjį ir tikime, kad kiekviena diena padovanos naujų atradimų, patirčių bei džiaugsmų. O, jei ir iškils kokių sunkumų, bandysime bendromis jėgomis juos įveikti.
