Žurnalo vaikams kūrėjai: „Žurnalas, lyginant su knyga, yra tarsi mozaika iš įvairių detalių“

Žurnalo vaikams kūrėjai: „Žurnalas, lyginant su knyga, yra tarsi mozaika iš įvairių detalių“

Spausdinti leidiniai jau ne vienerius metus yra gąsdinami, kad jų dienos suskaičiuotos. Tuoj tuoj ir jų niekas nevartys ir neskaitys, nes viską bus perskaitę internete. Tačiau žurnalai ir toliau yra kuriami, leidžiami ir skaitomi. Aštuonioliktus metus leidžiamo literatūrinio žurnalo vaikams „Laimiukas“ vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė sako, kad ne kiekvienas vaikas pajėgus prisėsti prie didesnės apimties literatūrinio kūrinio, o žurnalą pervertei, kažką sužinojai, praleidai smagiai laisvalaikį ir padėjai į šalį.

Koks turi būti žurnalas, kad taptų literatūriniu? Kokie yra žurnalo privalumai lyginant su knyga? Apie tai leidyklos „Nieko rimto“ rinkodaros vadybininkė Vaiva Rutkauskaitė ir pasikalbėjo su Lina Eitmantyte-Valužiene.

Ar tikrai skaitydami vaikai tobulėja? Kaip?

Skaitydami vaikai ne tik užveda savo fantazijos motoriukus, tampa kūrybiškesni, bet ir sužino įvairiausių dalykų. Tekstų turinys ne tik įtraukia į nuotykius, bet skatina pamąstyti, įvertinti herojų poelgius ir patirtas situacijas. Skaitymas kviečia bendrauti, nes norisi pasidalinti įspūdžiais apie įdomią knygą. Skaitantys literatūrinius tekstus vaikai natūraliai, be ypatingų pastangų stiprina lietuvių kalbos įgūdžius.

Kokie yra žurnalo privalumai lyginant su knyga? O kokie trūkumai?

Ne kiekvienas vaikas pajėgus prisėsti prie didesnės apimties literatūrinio kūrinio. Žurnale publikuojami tekstai yra trumpi ir įvairūs, todėl laisvalaikis su žurnalu prabėga lengvai ir smagiai. O sudominusios temos suteikia progą pasidomėti jomis plačiau. Knygos ištrauka žurnale galbūt paskatins paskaityti ir visą knygą. Įvairių stilių iliustracijos lavina vaizduotę. Jei nepatiko vienokia tema ar piešimo stilius, tai gal kitame puslapyje nustebins kitokia? Be to, žurnalas yra lengvas, jį nesunku įsimesti į kuprinę keliaujant, jį galima pasidėti ir virtuvėje ant stalo ir užkišti į pasuolę, į jį galima rašyti, net karpyti!

Žurnalas, lyginant su knyga, yra tarsi mozaika iš įvairių detalių. Pervertei, susipažinai, kažką sužinojai, praleidai smagiai laisvalaikį ir padėjai į šalį. Knyga yra pasaulis, į kurį skaitytojas įžengia ilgam ir kuris gali tapti draugu visam gyvenimui.  

Ką daryti žurnalui, jeigu jis nori tapti literatūriniu?

Žurnalas turi duoti priesaiką, kad ištikimai tarnaus visiems knygų bičiuliams ir bus smagus vadovas po fantazijos šalį.

Papasakokite apie literatūrinį žurnalą „Laimiukas“. Kuo jis ypatingas, kad prie jo puikuojasi žodis literatūrinis?

Kiekvienas žurnalas turi savo tematiką: gamta, sportas, laisvalaikis. Literatūrinio žurnalo tematika kviečia pažinti literatūros pasaulį. „Laimiuko“ žurnale vaikai randa ne tik linksmų, pamokančių, paslaptingų literatūrinių kūrinėlių, bet ir žaisminga literatūrine kalba papasakotų pažintinių tekstukų apie knygas vaikams, knygų vaikams kūrėjus, profesijas, pasaulio pažinimą, gyvūnus, istoriją.

Kas kuria „Laimiuką“? 

Prisijungti prie kūrybinės komandos kviečiu rašytojus ir dailininkus, kurie myli vaikus, kuria ir iliustruoja jiems knygas, arba visus, kurie turi minčių, kaip skatinti vaikus skaityti ir kurti. Svarbūs „Laimiuko“ bendraautoriai yra vaikai. Jų rašinėliai, mintys, kūrybiniai konkursų darbai puikiai užpildo žurnalo puslapius.

Paklausinėjome ir žurnalo bendraautorius rašytojus.

Neringa Vaitkute, apie ką Jums įdomiausia rašyti?

Apie pasaulius, kurių nėra. Man smagu įsivaizduoti, kaip nuo pirmojo rankraščio žodžio, lyg po didžiojo sprogimo, beribėje tuštumoje, lyg gėlės žiedas palengva išsiskleidžia ištisa visata. Visata, kurioje žaidžiama pagal mano sukurtas taisykles. 

Koks Jūsų mėgstamiausias žodis?

Galaktika.

Kur jį daugiausiai randate?

Internete, kada spoksau į tolimų galaktikų fotografijas. Nakties danguje, kai virš galvos ledinėmis šukėmis žybsi tolimos žvaigždės. Dokumentiniuose filmuose. Paukščių tako galaktika – mūsų namai. Todėl net nereikia toli žvalgytis. Ji čia pat, visur, kur bepažvelgčiau. Rasos lašuose, žolės šnarėjime, lėtai plaukiančiuose debesyse, upės atspindžiuose. Jei kas norėtų mane aplankyti, gaudykit adresą – Paukščių takas, Oriono vija, Saulės sistema, Žemės planeta, Europos žemynas, Lietuva, Lentvaris.

Ilona Ežerinyte, apie ką Jums įdomiausia rašyti? Koks Jūsų mėgstamiausias žodis? Kur jį daugiausiai randate?

Galvoju, kad į klausimą, apie ką įdomiausia rašyti, atsakyti neįmanoma. Apie viską įdomiausia. Ir kuo neįdomesnis, keistesnis, nusibodęs ar žinomas dalykas, tuo įdomiau į jį pabandyt pažvelgti kitaip, duoti jam naują gyvenimą naujoje istorijoje. Panašiai yra ir su žodžiais. „Imkite paprastus žodžius ir pasakykite nepaprastus dalykus“, – sakė toks filosofas Artūras Šopenhaueris. Man nepatinka pernelyg išsipustę žodžiai. Mėgstu paprastus. Kaip TAIP ir NE. Dar visokius Hmm... Mmmm... Jų daug tada, kai kiti žodžiai baigiasi ir prasideda tyla.

Į klausimus atsakė ir žurnalo „Laimiukas“ dailininkai.

Eidvile Viktorija Buožyte, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?

Balta spalva. Daugiausia baltos spalvos būna žiemą. Baltai švyti apsnigti laukai, miškai, miestai. Bet labiausiai baltą spalvą mėgstu žuvėdrų plunksnose bei tą, kurią matau užsimerkusi, atsukusi veidą į saulę.

Edgarai Straukai, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?

Sudėtinga išskirti vieną spalvą. Jos visos šalia – mėlyna ir šalta žalia gaivina vasarą, gelsvi švieži atspalviai pradeda kvepėti pavasarį, žiemos vakarais tamsos nebijo purpurinės, raudonos ir blizgančios mėlynos. Spalvos mano gyvenime – gyvi sutvėrimai, laikui bėgant savo chameleoniškomis pėdomis paliekantys žymes kūriniuose. Šiuo metu ir sąlyginai laikinai patinka sodri, apelsinu kvepianti oranžiniai geltona. 

Kaip bebūtų keista, tačiau ši spalva mano aplinkoje nedominuoja ir net užuominų sunku būtų rasti. Keletas atsirinktų kitų kūrėjų darbų ir įsimintinos nuotraukos tūno „skanių spalvų“ rinkinyje epizodiškai įkvėpimui padidinti.