Visi žino apie žaidimų naudą – vaikai žaisdami mokosi suvokti pasaulį ir save. Žaidimai – tai džiaugsmas, prasmingas laiko leidimo būdas, nes, esu įsitikinusi, jokie lavinamieji žaislai neatstos žodinės kalbos, ryšio su tėvais.
Siūlau Jums keletą savo sugalvotų smagių lavinamųjų žaidimų.
„Padainuokim iš vaizdų“
Pasidarykite kartonines korteles su objektais, apie kuriuos yra dainų, pvz., boružė (G. Karaliūnaitės „Boružėlė septyntaškė“), namelis (Telebimbam „Namelis“), suknelė (Telebimbam „Mamos suknelė“), voras (Telebimbam „Voras“) ir t.t. Senuose žurnaluose tikrai rasit daug paveikslėlių. Ant kiekvienos kortelės parašykite pirmąją objekto raidę arba visą žodį. Visas korteles sudėkite į vieną kokį nors daiktą, kurį jūsų vaikas visada galėtų pasiekti (mašiną ar maišą).
Kai vaikas ima namelio kortelę, dainuokite namelio dainą, kai lapės kortelę – lapės. Galite dainomis paversti net eilėraštukus, pvz., „Uti ti ti šalta/ skundžiasi ruduo/ kas pasius man paltą/ kas kepurę duos“, jei kortelės objektas yra paltas arba kepurė. Šio žaidimo esmė – kartojimas.
Pati paveikslėlius pradėjau savo mažajai rodyti ir sieti su dainomis jau labai anksti, kai jai buvo vos keturi mėnesiai. Dabar ji išgirdusi kalbant apie televizorių, suknelę, namą ir pan., atneša reikiamą kortelę ir sako „lia lia lia“, knygoje pamačiusi boružę ar kitą pažįstamą objektą, neša kortelę su tuo objektu. Kam reikia užrašyti kortelėje pavadinimus? Kad vaikas matytų ne tik vaizdą, bet ir spausdintą žodį, juk nuo to ir prasideda mokymasis skaityti.
„Gal žinai?“
Nepaneigsi – vaikams patinka slėpynės. Jie patys slepiasi ir viską slepia: telefonus, raktus, žaislus... Kodėl tuo nepasinaudojus, mokantis baldų, kūno dalių ir kitokių objektų pavadinimų? Taigi kai vaikas paslepia žaislą, sakykite „Kur dingo žaislas? Tuk, tuk, tuk, kėdute, gal tu matei? (sakydami pabeldžiate į kėdę, kad vaikas suprastų, į kokį objektą kreipiamasi).
Tuk, tuk, tuk, staliuk, gal tu matei žaislą?“ Taip klausinėkite tol, kol vaikas iš to džiaugsmo, kad tik jis vienas žino, kur žaislas, ištrauks paslėptą daiktą. Vienu metu geriausia „paklausti“ trijų-keturių daiktų – tada vaiko galvelėje lieka pavadinimai. Po kurio laiko vaikutis pats paslėpęs daiktą bels į stalą, grindis ar kojinę.
„Čiuku, čiuku“
Pasisodiname vaikutį ant kelių ir jodiname. Jodinami sakome: Čiuku, čiuku, čiuku, čiuku Mes važiuojam traukinuku Čiuku čiuku traukinuku Mes važiuojam su Joniuku (bet koks kitas vaiko vardas). Mes važiuojam, mes važiuojam Ir labai smagiai dainuojam. Čia padainuojame bet kokią mums į galvą šovusią dainą, kad ir Cicino „Saulėtam pakūry“ :)
Po dainos seka tokie patys žodžiai, tik vietoj paskutinės eilutės „dainuojam“, sakome „Ir eilėraščius rimuojam“. Eilėraštį vėl sakot bet kokį, koks tik šauna į galvą. Taigi viskas lieka tas pats, keičiasi tik paskutinė eilutė. Su didesniais vaikučiais jau galima sakyt „Ir labai gražiai skaičiuojam“, „Ir fantastiškai kukuojam“ ir pan., tik po veiksmo įvardinimo būtinai turi sekti veiksmas :) Mano mažylei šis žaidimas labai patinka: ji nurimsta, o girdėdama dainą, niūniuoja „AAA“ arba ploja rankutėmis :)
„Kitokia dainelė“
Tikriausiai visi žinote dainelę: Jei patinka ši dainelė, taip daryk, Jei patinka ši dainelė, taip daryk, Jei patinka ši dainelė, pasiimki ją į kelią Ir dainuodamas dainelę taip daryk. Taigi mažam kūdikiui labai svarbu girdėti kuo daugiau skirtingų garsų, tad po kiekvieno žodžio „Daryk“, leiskite įvairiausius garsus: pliaukšėkite liežuviu, cmaksėkite, gaidžiu giedokit, baubkit kaip jautis, kriuksėkit, kukuokit, kudakuokit, cypkit, leiskit bučkius, daužykit šaukštais į stalą, barškinkit barškutį.
Tik ne per garsiai, žinoma, kad neišgąsdintumėte vaikučio. Taip pat labai svarbu veido mimikos, gestai, tad juos irgi įvairinkit (tik nerodykit špygos ir fuck you). Su paaugusiu vaikučiu galite ploti, sukti pirštą delne, vaizduoti, kaip pilate druską į košę, kai vaikutis jau ropoja - ropoti, straksėti, kai jau vaikšto - žingsniuoti lėtai, krypuoti kaip antis, šliaužti, šokti, tūptis ant vienos kojos... Žodžiu, su šia dainele galimybės neišsemiamos, tik nepamirškite dviejų dalykų: dainuoti linksmai ir būti priešais savo vaiką, kad jis geriau jus matytų. Juk vaikai taip linkę viską kartoti :)
„Kius į Šakius“
Tikriausiai visi žinote dainelę: Kius kius į Šakius riestainėlių pirkti didelių negavau, o mažų nepirkau. Taigi kaip ją galima pritaikyti vaikučiui lavinti? Pirmiausia - miestas :) Juk rimuojasi ne tik Šakiai :) Mes dainuojam mažylei tų miestų pavadinimus, kuriuose gyvena giminaičių: Šiaulius, Kražius, Trakus ir t.t.
Keičiant žodį „riestainėlių“, galima vaiką išmokyti grupuoti: maisto pavadinimus (pyragėlių, tortuko, sausainėlių...), daržoves (agurkėlių, pomidorų, pastarnokų, salierų...), vaisius (obuoliukų, kriaušelių, apelsinų, bananų...), uogas (slyvučių, mėlynių, braškių, serbentų...), gėrimus (giros, sulos, pienuko, limonado...) ir t.t. Tik pvz. jei dainuojat bananų pirkti, galima pabaigti dainelę žodžiais „geltonų negavau, žalių nepirkau“ ir t.t. Pasitelkite vaizduotę, ir jūsų vaikutis žinos ne tik maisto produktų pavadinimus, bet ir spalvas, net skaičius, jei dainuosite „Dviejų negavau, trijų nepirkau“, arba matus: „Kilogramo negavau, gramo nepirkau“.
Be maisto, galite važiuoti pirkti gyvūnėlių (naminių ir laukinių), medžių (spygliuočių ir lapuočių), drabužių, gėlių ir t.t. Šio žaidimo pliusas tas, kad keičiant perkamus objektus, daina kaskart bus nauja, todėl vaikučiui neatsibos. Paaugęs vaikutis taip pat įsitrauks į šią dainą-žaidimą vardindamas jam žinomus objektus.
„Žnybu, žnybu žnybinai“
Paaugusiems vaikučiams sunku išlaukti, kol mama pakeis sauskelnes, taigi sugalvojau sauskelnių dainelę, kuri padeda ne tik nukreipti dėmesį, bet ir išmokyti mažąją judruolę kūno dalių pavadinimų. Dainuojame tokius žodžius, atitinkamai atlikdami įvardijamus dainoje veiksmus:
Žnybu, žnybu, žnybinai
Šlaunis žnaibo žąsinai (žinoma, nežnybkit stipriai)
Pastuksena keliukus
Pabarbena kulniukus
Pakutena padukus
Pakedena pirštukus
Žnybu, žnybu, žnybinai
Blauzdas skabo žąsinai.
“Kamšteliai kamšteliukai“
Tikriausiai visi žinome apie smulkiosios motorikos lavinimo naudą. Taigi kad nereiktų pirkti brangių žaislų, su kuriais vargu ar mažasis tyrinėtojas žais, prisirinkime įvairių spalvų ir formų kamštelių: nuo limonado, pieno, „Kubuš“ sulčių... Mano mažylei labai patinka visus kamštelius dėti į penkių litrų talpos butelį, meta juos kantriai po vieną. Arba sumeta juos į dėžę ir supa kaip vaikus, arba veža įdėjusi į savo stumduką, arba nešiojasi krepšyje ar kibirėlyje... Pastebėjau, kad Meda jau pradeda kamštelius rūšiuoti – į atskirą krūvelę deda „Kubuš“ sulčių kamštelius.
Ateityje tikiuosi, kad rūšiuos pagal spalvas, formą... Be to, kamštelius žaidimų pasaulyje galima paversti pinigais – vaikas mokysis skaičiuoti. Kai mažoji ūgtelės, pradursim kamšteliuose skylutes, tad mažoji galės verti karolius. Kamšteliai – puikus, nieko nekainuojantis žaislas. Pabandykite ;)
Smagių Jums žaidimų su savo vaikučiais!
Vaiva Žiauberienė
Nuo MK redakcijos: Ačiū p. Vaivai, kad pasidalino šiais smagiais ir naudingais žaidimais, kurie, net neabejojame, patiks jūsų vaikams.
👍 😀 🌷