Vaikų depresija. Požymiai

24. Oct 22:04 Mami Mami

Kiekvieną mėnesį stengiuosi bent trumpam sugrįžti prie medicinos, o kadangi šį mėnesį buvo minima pasaulinė psichikos sveikatos diena, tai manau puiki proga ne tik prisiminti, o galbūt ir sužinoti kokie požymiai gali išduoti apie sunkią vidinę vaiko būklę ir riziką susirgti depresija.

Mums, tėvams, reikia atkreipti dėmesį į tai ar :

-          Vaikas dažnai liūdnas, verksmingas;

-          Praradęs viltį;

-          Praradęs susidomėjimą veiklomis, kurios seniau jam būdavo mielos;

-          Bando atsiriboti nuo kitų žmonių, vaikų, nerodo noro bendrauti, nors seniau to nebuvo;

-          Žema savivertė ir kaltės jausmas;

-          Perdėtas jautrumas suklydus;

-          Padidėjęs dirglumas, pyktis, priešiškumas;

-          Sunkumai santykiuose;

-          Dažni galvos ar skrandžio skausmai;

-          Nebelanko mokyklos arba joje elgiasi atsainiai;

-          Žema koncentracija;

-          Dideli valgymo ir miego pokyčiai;

-          Bando pabėgti iš namų arba kalba apie tai;

-          Savižudiškos mintys, destruktyvus elgesys.

 

Mes pirmieji galime išvysti savo vaikų pokyčius ir į juos reaguoti. Žinoma, tobuliausia būtų, kad vaikas iki to neprieitų, tačiau, kartais, kad ir kokie geri tėvai, manytume esantys, to išvengti nepavyksta. Atrodo, kad žmogutis tavo kūnas ir kraujas, tačiau visiškai nepanašus į tave, įsižeidžia dėl tokių žodžių ar veiksmų, kurie, tavo manymų visai neturėtų prasmės, o gal buvo tiesiog juokas... o taip.. tėvam juokas, nekalta replika, o vaikui žodžiai įsirėžiantys širdin visam gyvenimui, žaizda, su kuria turės susitvarkyti pats. Kad ir kokie geri tėvai bebūtumėm, vis tiek užauginsim daugiau ar mažiau sužeistas asmenybes.. Vienam gal buvo per daug globos, kitiem per mažai, vienus per dažnai girdavom, kitų nepastebėdavom, vienais pasitikėdavome, kitiems nieko neleisdavome daryti patiems, vienus išklausydavome ir girdėdavome, o kitiems nuolat neturėdavome laiko... Tad va, mielieji, jeigu jau susilaukiame vaikų, tai jau ir būkime tėvais. Sakysit dirbti reikia, iš ko gi gyvensim... bet tai ne kliūtis grįžus namo išsikalbėti su vaiku, jį pastebėti... Jei esame darbe- bukime 100 proc. darbe, jei esame namuose su vaikais- būkime 100 proc. su jais. O įmanoma „užignoruoti „ nuovargį, svarbu nusiteikimas, kad kitaip nebus, ir kad taip esu laimingas, nes mano darbas, mano tėvystė- tai neįkainojama dovana mažam žmogui visam gyvenimui... ir duok, Dieve, kad ta dovana netaptų našta.