Ūla ir darželis: pradžia

Ūla ir darželis: pradžia

Esu mama Giedrė ir turiu liūtukę Ūlą, kuri visai neseniai atšventė savo antrąjį gimtadienį. Ir, kaip ir būdinga liūtams, Ūla yra labai stipri – tiek tvarkantis su sužeidimais, tiek savo charakteriu: labai aiškiai ir kryptingai siekia, ko užsigeidusi, yra labai užsispyrusi ir tvirtai laikosi savo pozicijos – ir lengvai jos neperkalbėsi! Ir net jei sunku, kaip aš džiaugiuosi tuo -  iš visos širdies linkiu jai būti stipria ir savarankiška ir kai užaugs. 

Prisipažinsiu, antrųjų metų krizė man, kaip mamai, yra sunki – ‘ištiko’ ir mus NE periodas. Bet ji nesako NEnoriu, NEisiu, NEdarysiu – mes girdim vieną ilgą ‘ne-ne-ne-ne-ne-ne-ne’. Gera žinia, kad augant vakui, auga ir mama – vis pasidžiaugiu savimi atradus naują būdą sustarimui pasiekti – kartais tai visai pavyksta. O kartais būnam su pižama ir iki vakarienės. O kur dar pykčio priepuoliai - oj, brolyti.. 

Bet nepaisant šių ‘nesklandumų’, be galo džiaugiamės, kad Ūla ya labai imli informacijai – nežinau, ar tai standartas, bet Ūla jau pažįsta visas raides ir daugumą skaičių (man juokingiausi yra te-te-te (keturi) ir pempi (penki). Nepagalvokite, mes neskatinam vaiko skanėstais už kiekvieną teisingą atsakymą – viskas prasidėjo nuo paprasto vaikiško kilimėlio su raidėmis -  ji pirštuku rodo, mes pasakom, kas tai. Ir štai, būdama 22 mėnesių, ji jau kieme vardijo visų mašinų numerius ir pirštuku vedžiojo šalia esančios statybų aiskštelės informacinių skelbimų lentas. 

Nežinau, ar dar yra tokių vaikučių, kurie taip nemėgtų saldumynų, kaip jų nemėgsta Ūla. Tiesa, aš jos nelepinu saldainiais, bet lyžtelėjusi nuo pirštuko senelio uogienės, ji susiraukė kaip atsikandusi citrinos. O vat jei nori Ūlą palepinti  - duok brokolį! Arba kalafiorą! Džiaugsmas mamai, ne kitaip.

Ir štai taip besidžiaugdami, ir kasdien šiek tiek pavargdami, jau beveik sulaukėm vieno didžiausių iššūkių - darželio! Ir ko gero visos mamos pritars: šis iššūkis mums, tėvams, yra didesnis nei patiems vaikams. Nerimas laukiant vietos darželyje, vėliau laukiant žinių iš paskirto darželio ir panašiai – tik pradžia! Ar pasitikiu valstybine sistema? Ne visada. Ar manau, kad vaiką reikia prie jos pratinti? Tikrai taip. Todėl žengsim į mums priklausantį ir paskirtą darželį ir tikėsimės lengviausio. O jei matysim, kad netinka - bus kita kalba. 

O bet kodėl širdis nerimsta?  O todėl, kad daug ko nežinau: ar ten tikrai pasirūpins mano mažyle? Ar kas pastebės jos ženklus, kad nori ant puoduko? Ar nebus grubūs jai kiti vaikai? O kas bus, jei nemiegos pietų miegelio? Kas, jei ne aš, ją nuramins ir nugarytę pakasys ar užgautą kojytę papūs? 

Prie laukiančių pakeitimų pratinu ir mažylę, ir pratinuos pati. O prieš akis dar tiek daug.. Lengvo naujo kelio, mielieji!