Rugsėjo pirmoji, kuri prasideda ne rugsėjo pirmąją - labai logiškas darželio žingsnis. Labai dažna situacija, kai išgirdę kitą vaiką verkiant, užbliauna ir tie ramieji. Tiesiog. Nes kiti verkia. O jei tokių aštuoniolika? Todėl priiminėti vaikus kasdien po du naujokus į grupę yra labai protinga ir praktiška. Tokiu būdu Ūla papuolė į antrąją bangą, kuriai pirma diena darželyje buvo rugsėjo 6-ąją.
Neslėpsiu, godžiai skaičiau kitų mamų pirmos dienos darželyje įspūdžius: jų buvo daug teigiamų ir keletas liūdnesnių. Ir tai mane nuramino. Netgi pradėjau laukti tos dienos, nes norėjosi patirti tą gerai pavykusį startą.
Na ir ką - pradžia daug žadanti: aš net nespėjau rūbinėlėje nusiauti, kai maniškė bėgte nubėgo į grupę ir man iškart mašinas pradėjo nešti (taip, mano dukra su lėlėm nežaidžia. Nebent tiek, kad lėlė mašinoj arba ant dviračio ‘važiuoja’). Kartu apžiūrėjom žaislus, ką vaikai veikia. Ūla iškart prie vaikų, vaikai nuo Ūlos - tą dažnai pastebėt tenka, nes ji labai atvirai pas kitus vaikus eina, ne visiems tai tinka (deja). O, kad rastume mes draugų, kurie ir ją už rankos paimtų!
Užtikrinta puikios pradžios nusprendžiau Ūlą neilgam palikti vieną. Nors ir mačiau, kad nelabai klauso, kai sakau, kad dabar išeinu, bet tuoj grįšiu - šypsena veide, akytės po grupę laksto - galvoj kiti reikalai, akivaizdu.
Na ir labai greitai sulaukiau skambučio iš darželio, kad ‘gal pasiimkit, labai jau graudžiai verkia’… Išskubėjau, radau visą būrį iš paskos raudančių.
Ne pati geriausia pradžia, bet Ūla sako, kad rytoj vėl eis! O man belieka apsišarvuoti kantrybe ir tikėtis geriausio, nes rytoj vėl viskas bus iš naujo.
