Ūla ir darželis: kas iš tiesų nebuvo svarbu

Ūla ir darželis: kas iš tiesų nebuvo svarbu

Ūla darželį pradėjo lankyti nuo rugsėjo 6-sios dienos. Galėjau leisti ir rugsėjo 1-ąją, bet išsigandau - juk dar neturiu nei to, nei ano. Ir dabar, praėjus beveik dviem mėnesiams adaptacijos, o Ūlai vis dar liekant darželyje tik iki pietų miego, suprantu, kad rūpinausi dėl visai nesvarbių dalykų: dar trūksta vieno komplekto rūbų (kad spintelėje būtų du komplektai pakeitinių, nes žinau, kaip greit mano vaikas apsitaško ir išsipurvina, o jei dar ant puodo nespės..).

Žodžiu, rūbų turi netrukti ir namie, ir darželyje. Pižama - kaip čia pradėti darželį, teturint dvejas pižamas (nes taip gretai viską išaugančiam vaikui daugiau jų tiesiog neturiu). Lipdukai! O jei rūbus sumaišys, kai lipdukas su vardu neužklijuotas? O jie dar tik spausdinami… Matot, kokios nesamonės?

Du mėnesiai praėjo, per kuriuos Ūla dukart sirgo, per kuriuos sirgo ir auklėtojos, ir adaptacijai vis kažkas trukdo. Todėl mano vaikui vis dar nei karto neteko keisti rūbų (nes per tris valandas būnant darželyje nieko baisaus nenutinka), pietų miegui dar nesam likę, o lipdukai taip ir liko gulėti stalčiuje..

Ar kas dabar būtų kitaip, jei į darželį būtume ėję rugsėjo 1-ąją? Tikrai ne: adaptacija vistiek vis dar tęstųsi, ir ne dienų man gaila. Keista net prisiminti, kuo aš rūpinausi tuo metu. Lipdukais! Taip, tai svarbu, bet tai ne ta priežastis, dėl kurios reikia sakyti darželiui ‘dar ne’.

Labai mėgstu save analizuoti, todėl manau, kad tai tebuvo mano užmaskuota baimė išleisti vaikutį. Nes žinojau, kad bus sunku, todėl tokiu būdu tiesiog pavėlinau tai, kas grėsmingai artėjo. Ech, lipdukai ir pižamos..