Ūla ir darželis: adaptacija ir reakcija

Ūla ir darželis: adaptacija ir reakcija

Nėra ko slėpti: galvojau, kad bus lengviau. Kai aplink tiek daug gražių sėkmės istorijų, imi tikėti, kad ir tau taip pasiseks. O bet yra kaip yra - iš penkių dienų darželyje, tik vieną dieną Ūlos ėjau pasiimti sutartu laiku. Visas kitas dienas auklėtojos skambino ir ragino pasiimti anksčiau, tai yra darželyje neišbuvus nė dviejų valandų. Suprantu, kad kai vienas verkia, kiti prisijungia ir situacija gali tapti išties sunkiai pakeliama. Bet kaip vaikui nesiųsti signalo, kad jei verksi, mama atbėgs greičiau? Pradedu galvoti, kad vaiką ‘programuojame’ ne būti ramiai ir kažkuo užsiimti, o kviesti mamą. Nes gi tai veikia kone kasdien. Suprantu ir auklėtojas, kurios turi pasirūpinti ne tik mano vaiku - ir joms sunku, kai keli vienu metu nori būti ant rankų. Bet taip pat nesu tikra, ar vaiku užsiimama pankamai - dėmesiui nukreipti ir kažkuo sudominti, kad tos ‘ilgos dvi valandos’ lengviau pakeliamos būtų? 
Su baltu pavydu žiūriu į vaikus, kurie pas mamas atbėga pasišokinėdami, kątik pietum visą porciją kotletukų sukirtę, o manoji tik zirzia. Pastebiu, kad ir auklėtoja mieliau ir gražiau bendrauja su mamom tų vaikų, kurie elgiasi gerai. Gal taip ir normalu, nes ir gyvenime ‘verksnių’ nemėgstam? Kažin, ar yra dar mamų, kurios pradeda jausti nuoskaudą dėl to, kaip darželio aplinka reaguoja į sunkesnę vaiko adaptaciją? Ar nėra baimių, kad vaikas taip ir liks ‘tas akivaizdžiai mažiau mėgiamas’? O gal tai tik perdėtas mamos rūpestis - gal viskas bus gerai, tik reikia laiko..