Būtent tiek dienų mes ėjome į darželį per pusantro mėnesio - devynias. Ir net ne pilnas, o iki trijų valandų per dieną. Sakė, kad sirgsim, bet nesitikėjau, kad tiek.
Iš tiesų, darželio pradžia labai sunki ir vaikams, ir mamoms (ar tėčiams), nes manau, kad ne aš viena bandau ‘suderinti’ vaiko ligą ir darbą. Tęsiant karantino metu įvestą darbą iš namų, teoriškai tai atrodo įmanoma, o bet praktiškai.. O praktiškai nukenčia abu: ir darbas paskubomis nudirbtas (o skubos darbą velnias renka, lyg taip sako), ir vaikas prisirenka blogų įgūdžiu.
Keliu ranką ir prisipažįstu, kad kai reikia ramios valandėlės skubiam darbui atlikti, mano mažoji žiūri vaikų programėles per ekranus. Nes bandau derinti darbą su namie esančia mažamete. Nes su sloga vaiko į darželį aš nevedu. Nes man labai nepatiktų, jei kitos mamos taip darytų mano sveikam vaikui esant darželyje. Nes taip darydamos, jos visus kitus vaikus ir jų mamas stumia į tą nepavydėtiną ‘derinkim darbą ir vaiko priežiūrą’ situaciją.
Tai kaip užburtas ratas, kurį teks išgyventi, kol vaikučių organizmai išmoks ‘susigyventi’ su išorės veiksniais. Bet kol tai įvyks, būsiu savanaudė ir savo sloguojantį vaiką pasiliksiu sau. Taip, 9 dienos darželyje ir 19 dienų namie skamba graudžiai - tai 19 dienų, kai mano vaikas galėjo tęsti adaptaciją darželyje (kuri tiek sergant niekaip nepavyksta), kai galėjo socializuotis (ko jai labai labai trūksta) ir įgyti naujų teigiamų įgūdžių.
Anksčiau gautas patarimas apsišarvuoti kantrybe jau įgavo naują atspalvį - dabar tiesiog stengiuosi nosinių pūsnyse nepamesti galvos.
