Jei praeitą kartą skaitėte apie Luknės pirmąją savaitę darželyje ir baltai pavydėjote mums sėkmės, tai galite visus pavydus užmiršti- šią savaitę išgyvenome su trenksmu. Kaip auklėtoja sako - pirmoji savaitė buvo susipažinimas, o dabar jau prasideda tikroji adaptacija, kuri prasčiausiu scenarijumi gali užtrukti net iki Naujųjų Metų. Bet esu linkusi tikėti savo dukra ir jos džiaugsmu bendraujant su vaikais - viliuosi, kad šis etapas neužsitęs. 
Taigi, kaip viskas buvo... Pirmadienis - sunkiausia diena. Galbūt todėl, kad po savaitgalio, galbūt, kad buvo per mažai miego - Luknė jau atsikėlė prastos nuotaikos. Eiti kaip ir norėjo, bet vis ašara viena kita išriedėdavo, o darželyje atsisveikinimas jau buvo pilnas emocijų. Dabar aš suprantu visas mamas ir jų plyštančias širdis, kai matai savo dukrą ar sūnų verkiantį ašaromis kaip pupomis, kai stengiesi jų rankytes atkabinti nuo savo kojų, nes šios lyg gniaužtuose suspaustos... Buvo sunku. Taip sunku, kad grįžusi namo pirmą kartą parašiau auklėtojai, jog esant reikalui dukrą galiu pasiimti bet kuriuo metu. Neprireikė! Luknė išbuvo susitartą laiką ir atėjau jos pasiimti tuo metu, kai baiginėjo valgyt pietus. Užtat naktis vėl pareikalavo stiprybės - vartėsi, muistėsi, kalbėjo, virkavo. Trumpai tariant - pirmadienis abiems mums buvo košmariškai sunkus. Ir visa laimė atėjo antradienis, kuris mano nuostabai prasidejo kardinaliai kitaip - Luknė daržely liko su šypsena - išėjau laukan su dar platesne nei jos! Bet... Kai atėjau pasiimti, pamačius mane ji vėl puolė raudoti. Turbūt tuomet išsiliejo visas stresas, susikaupęs dienos metu.
Visos trys sekančios dienos buvo panašios - ryte patempta ir virpanti lūpa, akytės pilnos ašarų, tačiau dienos metu, anot auklėtojų, viskas gerai ir dukra laiką leidžia smagiai. Pasiimant - vėl ašaros ašarėlės.. O kai paklausiu, kodėl ji verkia, atsakymas visada būna toks pats - aš labai norėjau, kad tu ateitum. Suspaudžia širdį kiekvieną kartą tai išgirdus, bet kai pradedame šnekėti ir ieškoti liūdesio priežasčių, suprantu, kad daržely jai tikrai patinka ir liūdniausia jai suvokt, kad mama visgi ne šalia! 
Dar viena bėda užklupusi mus - maistas. Luknė darželyje visiškai nevalgo. Paskutinę dieną vietoj pietų (sriubos ir karštojo patiekalo) valgė tik duoną su vandeniu. Pusrytinių košių taip pat nededa į burną. Užtat namuose kerta nepalyginamai geriau nei buvo prieš darželį. Tikiuosi, kad tai tik viena iš adaptacijos sudedamųjų dalių, nes būtų liūdna, jei dukra visada ignoruotų darželio maistą. 
Tokia mūsų savaitė. Nelengva, bet tikiuosi šviesa laukia toliau. Šiandien pasitinkame naują pirmadienį. Norėčiau tikėtis, kad jis bus giedras!
