Dviejų sūnų tėtis Artūras Rumiancevas mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus ir įsitikinęs, kad teisingai tai darant vaikams tai taip pat į naudą.
Dalinamės jo nuomone, išreikšta kompiuterinių žaidėjų portale gameon.lt:
"Polygon publikavo kiek grubokai parašytą, bet įdomų tekstą tėvams auginantiems vaikus. Teksto autorius Ben Kuchera yra gan gerai žinomas žaidimų industrijos sluoksniuose, tačiau jo nuomonė įdomi ne dėl patirties IT/žaidimų spaudoje, o paprasčiausiai todėl, kad jis yra penkių vaikų tėvas.
Straipsnyje Benas dalijasi savo atradimais ir gan kietai pasisako už tai, kad visi pasaulio vaikai žaistų žaidimus. Kertinis argumentas — žaidimuose prasmegę vaikai tą akimirką yra labai laimingi, o tėvai gali skirti daugiau dėmesio maisto ruošimui, mažesnių vaikų priežiūrai ar tiesiog poilsiui. Finale laimi visos pusės, nes pailsėję tėvai yra geresni, kruopščiai paruošti pietūs skanesni, papildomo dėmesio iš tėvų sulaukę mažiai laimingesni. Sunku būtų tai užginčyti, o aš ir neketinu.
Benas savo tekste pateikia tris taisykles — naudokite žaidimus kaip auklę, nepaisykite amžiaus cenzo ir neribokite žaidimams skirto laiko.
Iš esmės pritariu visiems trims Beno pateiktiems punktams, tiesiog aš juos kitaip interpretuoju. Problema kurią įžvelgiu Beno nuomonėje yra ta, kad svarbiausią dalyką jis suvokia lyg savaime aiškų. Šios trys taisyklės yra nuostabios, bet tik su sąlyga jei vaikai sulaukia tėvų dėmesio. Autorius tai kelis syk pakartoja ir savo tekste, tačiau šie teiginiai pasimeta tarp eilučių.
Vis tik pagalvojęs apie tai kokių taisyklių laikomasi mūsų namuose kur auga du (4 ir 7 metų) berniukai, suprantu, kad čia viskas labai panašu. Aš stengiuosi neriboti jų žaidimų laiko, tačiau kol kas, su visais būreliais, stalo žaidimais, kaladėlėmis ir minimaliomis jų pareigomis — kompiuteriniams žaidimams ar taip, ar taip lieka ne daugiau nei valanda per parą. Net jei jie visą laisvalaikį ištaško žaisdami, jie paprasčiausiai neturi laiko žaisti ilgiau nei rekomenduojama (apie 40 minučių per parą). Problemų gali kilti nebent bjauriais savaitgaliais, kai nėra nei būrelių, nei išvykų, nei galimybių būti lauke. Tuomet jie galėtų žaisti, kad ir visą dieną, bet nebūtinai kompiuterinius žaidimus. Kitais žodžiais tariant, mes namuose turime dar vieną taisyklę kuri padeda spręsti daugelį su žaidimais siejamų problemų. Toji taisyklė labai paprasta, kol vaikai nemiega, niekas nežaidžia po viena.
Nuo mažens visus žaidimus žaisdavau kartu su vyresniuoju sūnum, o mažiui paaugus žaidėme trise. Dabar jie vis dažniau žaidžia dviese, bet ne po vieną. Kadangi tokia tvarka namuose yra nuo mažens ji tapo savotišku įpročiu. Vaikai ir patys nejaučia tiek malonumo žaisdami pavieniui, kiek kompanijoje, o tai reiškia, kad nuvilioti juos nuo kompiuterio tapo paprasta. Tereikia pasakyti „eime visi kartu …“. Kiek pastebėjau, visiškai nesvarbu ką įrašysime vietoj daugtaškio — pasivaikščioti, pavartyti knygų, pakonstruoti LEGO, paruošti pietus ar iškrauti indaplovę — vaikai sutinka su viskuo, nes kartu yra fun.
Tačiau ši taisyklė svarbi ne tik dėl galimybės kontroliuoti žaidimų laiką. Ji apima viską. Aš irgi nekreipiu dėmesio į žaidimų reitingus. Man to nereikia. Prieš kažką duodamas vaikams aš išsiaiškinu ką duodu, tad galiu būti ramus jei jie žaidžia vieni. Jei žaidžiame kartu, mes kartais pabandome ir GTA arba Diablo III. Žaidimų turinys gali būti žalingas, bauginantis ar dar kažkuo blogas, bet tik ne tada kai šalia yra tėvai. Tėvai suteikia kontekstą tam kas vyksta ekrane, paaiškina, nuramina, palinksmina ar tiesiog išverčia kažkurias istorijos dalis taip, kaip norėtų jas perpasakoti savo vaikams.
Tai veda į dar vieną taisyklę. Žaidimus žaidžiame anglų kalba. Senas triukas norint pradėti suprasti, o vėliau ir įvaldyti užsienio kalbą. Žaidimai puikus pagalbininkas, ypač lavinant žodyną. Lietuvoje žaidimai vaikams nėra populiarūs, o kinas išpopuliarėjo tik pradėjus jį dubliuoti lietuviškai, bet tai tik iliustruoja kaip blogai mes išnaudojame media. Mes nenorime žiūrėti ar versti kino filmų savo atžaloms, o vadinasi praleidžiame progą būti kartu ir patirti kažką nauja. Nedarykite taip. Jei vaikams skirtas turinys Jums neįdomus, stverkite tai kas įdomu ir Jums! Žiūrėkite Žiedų Valdovą ir Geležinį Žmogų, žaiskite Diablo ir GTA, skaitykite smurtinius Robinzoną Kruzą ar Vinetu. Kol jūs busite šalia, kol moderuosite elgesį, kol versite ir padėsite suprasti kas iš tiesų vyksta ekrane (ausinėse/puslapyje), nieko blogo nenutiks, net jei auginate penkiametį.
Taigi — visa pasaulio išmintis iš tiesų telpa paprastame teiginyje, tiesiog BŪKITE KARTU ir (tikėtina) niekada nesusidursite su žiniasklaidos taip mylimais baubais."
Ar jūs leidžiate savo vaikams žaisti kompiuterinius žaidimus? Kokių taisyklių laikotės?
