Sugrįžimas į darželį

Luko adaptacija sustojo, kai jis pasigavo slogą ir savaitę praleido namuose.
Labai bijojau mūsų sugrįžimo, nes viskas, prie ko pradėjo įprasti, nusibraukia..
Taip ir atsitiko. Nuo pat pirmadienio ryto praeitą savaitę viskas atrodė dvigubai sunkiau. Ašaros ir "mama, ne!" dar net neišėjus iš namų. Nenoras renktis, drabužių mėtymas.

Apie ėjimą į darželį savo kojomis net kalbos nebuvo. Nepadėjo net dviratukas, su kuriuo sėkmingai keliavom anksčiau. Taigi, visas kelias iki darželio ant tėčio rankų.

Likdavo ten iki pietų miego. O mane pasitikęs apsiašarodavo. Namie mini isterijos: nesirenksiu, nevalgysiu, nemiegosiu ir  ne, ne ne!
Ir iš tiesų valgyti praktiškai nustojo. Bent jau tiek, kiek suvalgydavo anksčiau, tapo neįveikiama.

Miega Lukas dabar irgi blogai. Prabunda, reikalauja valgyti, gerti arba tiesiog ieško manęs. Jei išeinu kažkur be jo - vėl ašaros.

Džiaugiuosi bent tuo, kad pasak auklėtojos situacija gerėja ir grupėje jis greitai nurimsta, net pažaidžia su žaisliukais.
Šiandien net suvalgė porą šauktų košės darželyje. Čia jau man prilygo trijų patiekalų pietums restorane.
Taip pat nudžiuguno, kad pasiėmiau jį be ašarų. Apsidžiaugė mane pamatęs, nors iš pradžių balselis ir sudrebėjo.

Labai tikiuosi, kad visgi pavyks pralaužti ledus. Tik kad vėl sloga kojos nepakištų!