Šiluva ir Kryžių kalnas

Kol gražūs orai, norisi vis išsprūsti iš namų. Šį kartą aplankėme Kryžių kalną ir Šiluvą.

Oras tikrai lepino mus. Kėlėmės ankti ryte ir išvykome. Pirmas pažymėtas taškas žemėlapyje buvo Šiluva. Nuvykome ten ir nepasigailėjome, iš tiesų labai ypatinga vieta. Ten taip gera... Jeigu ne mano draugė, kuri ir pasakė - "Nuvažiuok ten ir nesinorės išeiti", būčiau to nepatyrusi. Net sunku apsakyti, ką pajutome, įėję į koplytelę...

.

Pati Šiluvos bažnyčia labai graži - freskos, marmuro, aukso detalės.. Labai, labai dailu. Tuo metu, kai mes atvykome, buvo mišios, tad ir negalėjome pafotografuoti.

Šiek tiek pabuvę mišiose, išskubėjome pietauti, nes mažoji jau rėkte rėkė "niam niam", o didesnioji pusesserė irgi...

Vietą pietums radome labai greitai. Mažoji buvo tarsi "prisukta" - bėgiojo ir krėtė šunybes, vos spėjome paskui ją.

Papietavę lėkėme link Kryžių kalno, iki jo buvo likę lygiai 80 km. Ilgai klajoti neteko, greitai pralėkėme Šiaulius ir pasukome link Kryžių kalno.

Nustebino tai, kad stovėjimo vietos jau apmokestintos, ir mus atvykusius pasitiko "šlagbaumas". Pasistatėme automobilį šalikelėje.

Kryžių kalne aš jau ne pirmą kartą, bet jis per tiek metų labai pakitęs, kryžių daugėja, įmantriausių ir gražiausių, labiausiai patikusius nufotografavau.

Mažąją reikėjo labai tramdyti, o ten tiek laiptukų, visgi bijojome kad nenusiverstų, ir dar pasijutome, jog vieninteliai lietuviai buvom, aplinkui kalbėjo vien užsienietiškai. Smagu, kad svečiai domisi mūsų vietovėmis ir  kultūra.

Ši aukų dėžutė man labai patiko įmetėme ten pinigėlį:)

Visgi verta aplankyti, labai gražu, didinga, matosi, kad kiekvienas kryžiukas padėtas su didele viltim ar padėka.

Mes palikome rožantėlį.

Su meile - Milda