Pūkuoti „psichologai“ didelėmis akimis: apie ypatingą augintinių rolę vaikų gyvenime

Pūkuoti „psichologai“ didelėmis akimis: apie ypatingą augintinių rolę vaikų gyvenime

Spalio viduryje prekyboje pasirodė nauja vaikų pamėgtos herojės Kakės Makės nuotykių knygelė – „Kakė Makė ir katinas vienai savaitei“. Joje pasakojama apie labai svarbią vaikystės temą – augintinio ir žmogaus ryšį bei jame užgimstantį rūpestį, atjautą ir atsakomybę. Tiesa, graži draugystė ne visuomet užsimezga iš pirmo karto. Ypač, jei į šeimą atkeliauja gyvūnas, turėjęs įvairių gyvenimo patirčių. Kaip sukurti saugią erdvę draugystei? Ir nuo ko pradėti pažintį?

Ryšys prasideda nuo rūpesčio

Vaikų pažintis su gyvūnu dažniausiai įvyksta anksčiau, nei jų namuose apsigyvena augintinis, pastebi veterinarijos gydytojas Paulius Morkūnas. „Su vaikais apie gyvūnėlius kalbamės nuo mažų dienų – ta tema sukurta daug filmų, laidų, animacijos, literatūros. Be to, juk kas nors kaiminystėje ar draugų namuose laiko augintinį. Žinoma, įsigijus saviškį, reikės suaugusiųjų įsitraukimo, padedant vaikui užmegzti santykį su gyvūnu“, – komentuoja jis. Tačiau nuo ko pradėti?

P. Morkūnas teigimu, nuo kasdienės priežiūros. „Juk gyvūną reikia ne tik glostyti ir myluoti, jam reikia pirkti maistą, kartais rūbelius, pakeisti jo vandenuką, pašukuoti, paruošti jam guolį. Visame šiame procese, kiek tik gali, turi dalyvauti ir vaikas. Tada jam bus lengviau suprasti, jog jis neša atsakomybę už kito gyvybę, kurią reikia puoselėti ir mylėti. Ryšys prasideda nuo rūpesčio“, – sako veterinaras.

Tiesa, šiame pažinties procese labai svarbi dėmesinga tėvų kontrolė, ypač jei mažasis linkęs žaisti su gyvūnu taip, kaip gyvūnui nemalonu. „Vaikai ne visada supranta, jog augintinio negalima spausti, ant jo lipti. Kartais ir pats gyvūnas parodo nenorą bendrauti, eina nuo vaiko toliau. Pagarbus santykis kuriasi po truputį, suaugusiems dalyvaujant bei kantriai aiškinant, koks elgesys išreiškia meilę, o koks – patenka už draugystės ribų“, – pastebi jis.

Atsakomybė kuriama pažingsniui

Kokių vertingų pamokų vaikai gali išmokti, augdami kartu su augintiniu? Vaikų ir jaunimo psichologė Asta Blandė įvardina ne vieną.

„Jei tėvai tam tikrus pasirinkimus daro sąmoningai, moko vaikus vertingų įgūdžių ir sukuria aplinkybes jiems stiprinti, tuomet ir augintinio atsiradimas bus labai svarbus vaikų gyvenime. Pasirūpinimas augintiniu padės vaikui mokytis, kaip matyti, išgirsti kito poreikius, kaip juos atliepti, kaip suteikti pagalbą, kaip dūkti ir mėgautis draugija.

Tiesa, ji atkreipia dėmesį, jog su nauju santykiu užgimstančios pareigos – sunki tema, kuri, atsiradus augintiniui, tikrai nepalengvėja: „Norėdami, kad vaikai jau parodytų savo savarankiškumą, atsakomybės jausmą ar pareigingumą, turime prieš tai kurį laiką gerokai jį paauginti. Tik tuomet galime tikėtis, kad tie gebėjimai pasireikš, atsiradus naujoms aplinkybėms. Pažvelkit, kiek pamokų apie tvarkos palaikymą, dantukų valymą, pagalbą namuose turėjo praeiti Kakė Makė, jog atsiradus Piratui, ji tuos įgūdžius galėtų pritaikyti naujoje situacijoje.“

Kitokio dilema

Augintiniai dažniausiai būna atidžiausi vaikų klausytojai – pūkuoti „psichologai“ didelėmis akimis, ramintojai, kartais – patys ištikimiausi draugai, ir ši patirtis yra neįkainojama. Tik suaugusiems reikia nemažai padirbėti – bendraujant, mokant, stiprinant įgūdžius, kad vaikas išties visus šiuos privalumus patirtų“, – sako psichologė.

Svarbu pastebėti, jog paveikslėlių knygelėje „Kakė Makė ir katinas vienai savaitei“ sutinkamas katinas Piratas tokį vardą gavo ne veltui. Kaip teigia Kakės Makės prekinio ženklo vadovė Simona Krasauskienė, ši istorija apie tai, jog pasaulis yra įvairus, ir mes visi – skirtingi.

„Naujausias Linos Žutautės sukurtas pasakojimas kalba dar viena, vaikams ir visai šeimai aktualia tema. Jame telpa pašėlę nuotykiai, rūpestis vieni kitais, meilė, vaikiški dvejojimai, paieškos, baimės bei džiaugsmai. Džiaugiamės, jog Kakės Makės visatos herojai atliepia pasaulines tendencijas – tampa sektinais, įkvepiančiais pavyzdžiais, kurių vedini vaikai pažįsta save ir pasaulį“, – komentuoja S. Krasauskienė.

Tačiau ar paprasta vaikams priimti kitokį? Tarkime, gyvūnėlį iš prieglaudos?

„Suaugę dažnai yra linkę skirstyti į „tokius“ ir „kitokius“, tačiau vaikai turi pakankamai išminties, širdies šilumos ir pozityvumo gyvenime priimti įvairovę“, – atsako psichologė A. Blandė. Kartu ji priduria, jog vaiko požiūrį į gyvenimą formuoja vyresni šeimos nariai. „Jei šeimoje seniai esantis paremontuotas daiktas, susiūtas žaislas vis dar randa savo vietą ir nėra mėtomas, vaikui nereikės papildomų aiškinimų. Na, o jei šeima vertina tik tai, kas nauja, spindi ir kvepia prabanga – tuomet gyvūnėlis iš prieglaudos gali sukelti ir nemalonų jausmą“, – sako psichologė.

Ką vertą žinoti šeimoms, kurios svarsto įsivaikinti gyvūnėlį iš prieglaudos? Veterinarijos gydytojas pataria pasidomėti pasirinkto augintinio gyvenimo istorija.

„Nerekomenduoju į prieglaudą vykti su vaikučiu. Būna, jog vaikas išsirenka būtent tą augintinį, kuris galbūt nėra tinkamas. Pavyzdžiui, yra šuniukų, kurie, jeigu anksčiau gyvenime buvo skriausti ar keitė kelis šeimininkus, patekę į geras rankas dažniau pasirenka tik vieną šeimos narį. Jie būna jam ištikimi visą gyvenimą, tačiau kitų šeimos narių... na, jei nevengia, tai mažiau noriai su jais bendrauja. Todėl prieš renkantis augintinį apie jo temperamentą bei ankstesnį likimą verta pasitarti su jį stebinčiais prieglaudos darbuotojais bei savanoriais, kurie paprastai skiria bent kelias savaites pažinčiai su gyvūnu“, – pataria P. Morkūnas.