Atėjo rugsėjis – vėl naujų darbų, naujų idėjų, sumanymų gimimo bei įgyvendinimo metas. Ypač tai jaučiasi tėveliams, išleidžiantiems savo atžalas į darželius ir mokyklas. Nauji dalykai dažnai paskatina įvairius pokyčius ne tik aplinkoje, bet ir santykiuose su kitais žmonėmis, ypač artimaisiais. Taigi projektas "Iššūkiai mamai" turėtų įkvėpti kad ir nedideliems teigiamiems pokyčiams, galintiems turėti naudos jūsų ryšiui su vaikais.
Apie pozityvią tėvystę kalbama jau senokai ir, manau, kad iš esmės mes tėveliai ir taip esame labai pozityvūs nuo pat pradžių – pasirinkdami susilaukti vaikų, juos augindami, stengdamiesi dėl jų, trokšdami savo atžaloms pačių geriausių dalykų pasaulyje. Tik kasdieninė buitis, rutina, begalė darbų, įsipareigojimų užgožia pagrindinį dalyką – pozityvų bendravimą su artimaisiais. Prisiminkime, ar dažnai sugebame paglostyti vieni kitus, pasakyti, kad mylime, pagirti už smulkmenas, pasidžiaugti puikiu vakaru, kurį praleidžiame ir pan. Juk mylime savo artimuosius be galo. Bet... Dažniau per savo nuovargį sugebame pastebėti tik kažkokius prastus dalykus ar įvykius. Visgi kiekvienas mūsų bandymas sustoti, apsižiūrėti, ar tikrai viskas mūsų šeimoje yra taip, kaip norėtume, kad būtų, jau yra postūmis į nuolatinį tobulėjimą buvime su savais, kuriam nėra pabaigos.
Pozityvi tėvystė – artimi ir šilti vaikų ir tėvų santykiai. Juos įmanoma sukurti tik tada, jei kartu gyvenantys tėvai gerai sugyvena, namuose dažniausiai vyrauja teigiama nuotaika bei atmosfera ir partneriai sutaria vaikų auklėjimo klausimais. Vienišos mamos ar tėvai taip pat gali būti puikiais tėvais. Bet jei šeimoje tvyro partnerių tarpusavio įtampa ir dar į tai įtraukiami vaikai apie teigiamą bendravimą vaikams su tėvais sunku kalbėti, nes vaikai jaučia ir išgyvena dėl tėvų nesantaikos. Tada ir artimą ryšį kurti su mama ir tėčiu atskirai gana sudėtinga, nes nebeužtikrinamas saugumo bei pasitikėjimo vienas kitu jausmas. Turbūt verta įsiklausyti į V. Megre žodžius: „Deramai užauginti vaiką galima tik ten, kur yra sukurta meilės erdvė.“
Pozityvi tėvystė – tai meilės ir saugumo jausmo savo vaikams užtikrinimas, savarankiško, empatiško ir pasitikinčio savimi žmogaus auginimas. Svarbu, kad vaikai išmoktų suprasti ir tinkamai reikšti savo jausmus. Atrodo, ir paprasta, ir sunku. Bet dažniausiai nelengva. Žmogaus asmenybės pamatas formuojasi iki mokyklinio amžiaus, todėl nuo jo ankstyvosios patirties didele dalimi priklauso, koks jis bus užaugęs. O patirtį formuoja tėvų ir kitų artimųjų meilė, sugebėjimas ne tik ją jausti, bet ir parodyti, tėvų gebėjimas patenkinti įvairius vaiko poreikius, taip pat mažos kasdieninės smulkmenos ir visa, kas tik mažąjį supa. Mažieji mokosi iš savo tėvelių absoliučiai visko, ko jie moko net ir patys to nežinodami, .
Pozityvi tėvystė – tai ir teigiamais principais paremtas auklėjimas. Svarbiausia, kad tėvai nenaudotų fizinių bausmių ir kreiptų dėmesį į teigiamo elgesio skatinimą. Aišku, tai nereiškia, kad vaikams turi būti viskas leidžiama ir atžalos neprivalo prisiimti jokios atsakomybės už savo veiksmus. Tiesiog būtina kuo dažniau pastebėti teigiamą elgesį, už jį pagirti, paskatinti. O vaikų atsakomybė už netinkamą elgesį turi būti aiškiai apibrėžta. Vadinasi, namuose reikia kuo paprastesnių ir aiškesnių taisyklių, kurių vaikai turi laikytis. Vaikai turi žinoti, kokių padarinių susilauks už netinkamą elgesį. Taisyklių laikytis reikia visada, labai nuosekliai, tada ir problemų būna žymiai mažiau. Vaikams svarbu aiškinti, kodėl būtina elgtis vienaip ar kitaip. Jokiais būdais tėvai neturi nukirsti: „Tu tai darysi, nes aš taip pasakiau.“. Pagalvokime, kaip pasijaustume, jei tokios replikos susilauktume iš savo vadovų ar gyvenimo partnerių. Tada daug lengviau suprasti, kaip jaučiasi vaikas kažką panašaus išgirdęs. Apgalvokime, ar visada elgiamės su vaikais taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi kiti panašiomis aplinkybėmis. Juk netyčia sudaužius puodelį nemalonu būtų išgirsti: „Tu toks žioplys. Tau visada taip atsitinka.“ Norėdami pasakyti vaikui ką nors neigiamo, stenkimės stabtelėti ir įvertinti, ar tai būtina sakyti, o jei taip, tai kaip tai geriau padaryti. Vėliau savaime susiformuoja pozityvūs bendravimo modeliai, tačiau mums, tėveliams, su savimi padirbėti būtina.
Daugelį dalykų mes, tėvai, intuityviai ir taip darome gerai. Visgi dažniau įvairiems dalykams spręsti galime rinktis ne visada tinkamiausią, bet lengviausią kelią. Juk daug paprasčiau padėti apsiauti trimečiui batus, bet ne laukti, kol jis tai padarys pats. Taip pat paprasčiau pasakyti: „Negausi ledų, nes šiandien šalta“, negu sumąstyti pasakyti tai teigiamiau, kad vaikui nekiltų pyktis. Pavyzdžiui: „Sugalvok, ką dar skanaus norėtum šiandien suvalgyti, nes, jei suvalgysi ledų, vėl tau gali skaudėti gerklytę.“ Kur dar per rūpesčius atidėliojamas laikas, kurį vis planuojame praleisti su vaiku. Atrodo, tuoj susitvarkysiu ir tada pažaisiu su sūnumi, o, žiūrėk, jau ir laikas miegoti. Žaidimas taip ir lieka rytdienai. Bet lengviausio auklėjimo kelio padariniai, mums gali apsisukti ir grįžti bumerangu ne pačia maloniausia prasme. Nes vėliau net ir septynmetis gali nebenorėti pats autis batų, o septyniolikmetis tingės arba baiminsis prisiimti atsakomybę už ką nors ir geriau tai perleis jums. Ir jūs ko nors paprašę greičiausiai galite išgirsti atsakymą su „ne“. O laikas su tėvais daug mieliau bus iškeičiamas į laiką prie kompiuterio, nes nebus noro ir įpročio, tiesiog potraukio bendrauti su gimdytojais. Tada mes pyksime ir bambėsime: „Tai kodėl jis man nenori papasakoti, kaip jam sekėsi mokykloje“.
Vaikų auginimas – kasdienis darbas be poilsio valandų ir ne visada randant laiko pasvarstymui, ar viską darau gerai. Bet stengtis keistis niekada nevėlu. Bet kas teigiamo, ką įdedame į vaikus (nemigo naktys, žinių kaupimas, bandymai būti geresniais tėvais, laikas, praleidžiamas su vaikais ir daugelis kitų dalykų), visada atsiperka šimteriopai, nors gal ne iš karto tai pastebime. Ir pabaigai vėl norisi pacituoti: „Teisingas vaikų auklėjimas – tai laiminga senatvė, blogas auklėjimas – tai mūsų vargas, mūsų ašaros.“ (A. Makarenka)
